Vygaudas Ušackas: „Jei atvirai, man apmaudu dėl tų, kurie neskaito“

Teisininkas ir diplomatas Vygaudas Ušackas (53 m.) knygos iš rankų nepaleidžia nuo vaikystės. Rodos, politiko gyvenimas keitėsi taip pat greitai kaip ir jo perskaitytų knygų puslapiai.

Pamažu nuotykių literatūrą pakeitė politiniai romanai, o gimtąjį Skuodą – užsienio reikalų ministro kėdė. Vygaudas atviras: knygos skatina tobulėjimą, o jų neskaitantys tikrai daug ką praranda.

– Kiek knygų per vasarą perskaitote?

– Per vasarą tikrai perskaitau bent 3–5 knygas. Ant mano darbo stalo visada yra savo eilės laukiančių knygų krūvelė. Jos žino, kad didžiausia tikimybė, jog bus perskaitytos vasarą.

Taip pat knygai skirta speciali vieta mano kelionių lagamine, sodybos ar darbo kambario knygų lentynoje. Galiu save užtikrintai vadinti nuolatiniu skaitytoju.

– Kokios knygos ant jūsų darbo stalo guli šią vasarą?

– Pastaruoju metu didžiausią įspūdį man paliko bičiulio, oficialaus Jungtinių Valstijų prezidento Donaldo Trumpo biografo Ronaldo Kesslerio naujausia knyga „Trumpo Baltųjų rūmų viduje: keičiant žaidimo taisykles“ („Inside the Trump White House: Changing the Rules of the Game“).

Ji svarbi, atskleidžianti mūsų svarbiausios sąjungininkės vadovo asmenybę, todėl jos įkvėptas pakviečiau šios knygos autorių rugsėjį atvykti į Lietuvą. Čia jis su visuomene susitiks Martyno Mažvydo bibliotekoje, drauge dalyvausime svarbiose diskusijose, tuo metu Lietuvoje vyksiančiose konferencijose.

Dabar savo eilės, panašu, netrukus sulauks Gedimino Kulikausko knyga „Lietuvio kodas“. Iš kur ir kokie mes atėjome: mūsų pastarasis šimtmetis, įpročiai, pokyčiai ir užkoduoti lūkesčiai. Be galo smalsu tai atrasti iš naujo.

– Vaikystėje mėgote skaityti?

– Labai. Kai augau Skuode, gyvenome antrame aukšte, o pirmame veikė vaikų biblioteka. Ten bėgo mano laikas po pamokų ir vasaros atostogos.

Literatūra, knygos, skaitymas mane lydi tiek, kiek pats save prisimenu. Knygos buvo neatsiejama mano gyvenimo, tobulėjimo ir asmenybės formavimosi dalis.

– Kokio žanro knygas mėgstate?

– Vaikystėje ir paauglystėje labiausiai mėgau nuotykių knygas. Dabar dažniau mano rankose būna ekonominė, istorinė, politinė literatūra. Autoritetingų žmonių biografijos ir jų įžvalgos apie pas mus ir pasaulyje vykstančias permainas.

– Koks jūsų mėgstamiausių knygų penketukas?

– Įsimintiniausia vaikystės nuotykių kelionė – Alexandre’o Dumas „Trys muškietininkai“. Iš maištingos paauglystės – Jacko Kerouaco „Kelyje“.

Didžiulę įtaką mano pasaulėžiūrai padarė Friedricho Augusto von Hayeko „Kelias į vergovę“.

Tuo metu politinį kryptingumą for-mavo litvako, vienintelio oficialaus Wins-tono Churchillio biografo knyga „Churchill and America“ („Churchillis ir Amerika“) bei mano mokytojo, bičiulio Zbigniewo Brzezinskio knyga „Strateginės įžvalgos. Amerika ir pasaulio galios krizė“.

Jis dar prieš dešimtmetį įspėjo apie augančias radikalų ir demagogų gretas, ragino Ameriką lyderiauti išsaugant Amerikos ir Europos vertybinį, politinį ir konkurencinį aljansą prieš Rytų jėgas. Skatino į Europą integruoti Turkiją ir Rusiją, nors įspėjo, kad Vladimiro Putino politika ves priešinga kryptimi.

– Vis dėlto kokia knyga jums paliko didžiausią įspūdį? Kodėl?

– Kai pasaulis išgirdo apie popiežiaus Jono Pauliaus II mirtį, CNN ir „Fox News“ mane tiesioginiame eteryje pakvietė kalbėti apie šią mylimą bei išmintingą asmenybę.

Iki šiol manau, kad ji geriausiai at-skleista 1999 m. išleistoje George’o Weigelio knygoje „Vilties liudytojas. Jonas Paulius II“ („Witness to Hope. The Biography of Pope John Paul II“).

Tuomet per įtakingiausias pasaulio televizijas kalbėjau remdamasis šios knygos puslapiais ir savo asmenine patirtimi. Apie žmogų, kurio nuoširdumas, drąsa ir atsidavimas griovė blogio imperiją.

Apie Katalikų bažnyčią, kuri teikė žmonėms laisvės viltį, kuri mūsų laukia. Šioje knygoje tarsi perpasakojama Europos ir pasaulio istorija svarbiausiais mūsų amžiaus dešimtmečiais, kai atkūrėme Lietuvą.

– Galbūt turite mėgstamiausią citatą?

– Šv.Mato. MT 10, 16-23: „Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai.“

– Ar turite specifinių su skaitymu susijusių ritualų?

– Dažniausiai knygą į rankas paimu atostogaudamas Lietuvos pajūryje ar sodyboje šviesiais šiltais vakarais.

Tačiau dar dažniau knygos puslapius palengva verčiu per ilgas keliones į Ameriką ar Azijos šalis. Ten, kur ramu ir galiu įsiskverbti į autoriaus mintis.

Oro uoste radus tylią vietą ar skrendant tarp žemynų knygos skaitymas man teikia didžiausią malonumą. Keliaujant be proto gera leistis į kelionę ir knygos puslapiuose.

– Esate iš tų, kurie patikusią knygą skaito net kelis kartus?

– Tam tikras knygas mėgstu atsiversti iš naujo. Jose užkoduotos vertybės, biografijos, autorių mintys yra amžinos.

Dažnai jos įkvepia iš naujo, leidžia ryžtis sudėtingiems sprendimams ir sunkiems darbams.

Pavyzdžiui, tokia knyga, kurią perskaičiau ne vieną ir ne du kartus, yra Thomo Friedmano „Pasaulis yra plokščias. Trumpa XXI amžiaus istorija“.

– Skaitote elektronines knygas ar mieliau renkatės spausdintas?

– Prieš kurį laiką buvau įnikęs skaityti elektronines knygas.

Tačiau spausdinta knyga yra susijusi su man iš vaikystės pažįstamais potyriais, tarsi ritualu, todėl dabar elektronines knygas skaitau kur kas rečiau. Mieliau į rankas paimti spausdintą, dar dažais kvepiančią knygą.

– Kuo skaitantis žmogus skiriasi nuo neskaitančio?

– Jei atvirai, man apmaudu dėl tų, kurie neskaito. Jie praranda neįtikėtinai daug. Knyga – tai nuolatinis mokymasis, tobulėjimas. Tai įsimintos kelionės, atradimai, naujos idėjos, įkvėpimas, laikas sau.

– Kaip reikėtų žmones paskatinti atrasti skaitymo malonumą?

– Šio malonumo per prievartą atrasti ir patirti tikrai nepavyks. Skaitymas yra vertybė, kuri pirmiausia ateina iš šeimos, mokyklos.

Tai nuolatinio gilinimosi į pasaulį, į save, tobulėjimo ir švietimo kelionė. Skaitanti šeima ir mokykla yra vertybė, kurią turime palaikyti ir puoselėti.