Vygaudas Ušackas: "Aš propaguoju sporto diplomatiją"

ŠĮ GIMTADIENĮ švęsiu vienas pats Maskvoje, nes šeima bus Lietuvoje, o man reikės dirbti. Šiaip didelio dėmesio gimtadieniams neskiriu. Tik pernai savo 50-metį atšvenčiau didesniame draugų rate.

VISAI kas kita buvo gimimo dienos šventės vaikystėje. Visi susirinkdavo, mama iškepdavo tortą, po to eidavome žaisti ledo ritulį. Sočiai prikirtę cepelinų ir torto eidavome sportuoti į kiemo aikštelę.

TURIU iki šiol išsaugojęs vieną vaikystės dovaną - ledo ritulio lazdą. Tais laikais tai buvo deficitas, ypač lenkta lazda. O būtent tokią man ir padovanojo.

VARDĄ man sugalvojo mama su tėčiu. Tiesiog pažiūrėjo, kad gruodžio 16-ąją yra Vygaudo vardo diena, todėl taip ir pavadino...

MANO laimingas skaičius - 13, nes tada mama ir tėtis gimė.

POPULIARIAUSIA sentencija - iš Evangelijos pagal Matą: būk gudrus kaip žaltys ir neklastingas kaip karvelis.

MANO rytas prasideda pusę septynių. Visada darau mankštą. Dar 2001-aisiais, gyvendamas Amerikoje, užsikrėčiau rytiniu bėgimu. Man tai yra atsivėrimas pasauliui. Maskvoje ne tokios sąlygos kaip Amerikoje arba Kabule, kur buvo saugoma uždara teritorija ir oras švaresnis.

BĖGIOTI vienam Maskvoje nėra jokių pavojų, o štai Afganistane nuolat gyvendavau su dviem apsauginiais ir važinėdavau su penkiais dviejuose automobiliuose. Ir krosą bėgdavau su dviem vyrukais iš paskos.

AŠ GIMIAU su sportu. Kaip ir visi lietuviai, žaidžiau krepšinį. Už savo mokyklą, už Skuodo rinktinę. Kiekvieną vasarą mes susitinkame su buvusiu krepšinio treneriu Petru Vyšniausku. Jau 12 metų iš eilės Skuode rengiu Ambasadoriaus taurės turnyrą, kuris dabar išaugęs į rimtą turnyrą. Tiesa, jame rungtyniaujama trys prieš tris.

ESU 1964-ųjų gimimo. Tais metais gimė daug krepšinio garsenybių - Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis. Man ant parketo taip pat teko strakalioti ir su dabartiniu "Neptūno" krepšininku Donatu Zavacku.

TENISAS atsirado Vilniuje, tiesiog paragino kolegos, ministerijos darbuotojai. Šiek tiek pamokė žaisti Šarūnas Marčiulionis, kuris ne tik puikus krepšininkas, bet ir tenisininkas. O jau vėliau, gyvendamas Amerikoje, pramokau žaisti ir golfą. Sportas - neatsiejama mano gyvenimo dalis.

YRA ĮVAIRIAUSIŲ diplomatijų. Saunos diplomatija, kaip pas suomius ir rusus. Kadangi visada tikėjau asmeniniais ryšiais, tad propaguoju sporto diplomatiją.

AFGANISTANE teniso aikštelių nėra daug, bet Kabulo teniso klubas egzistuoja daugiau nei 20 metų, veikė net prieš talibano laikus. Ten ant grunto įrengtos trys aikštelės ir dirba geri treneriai. Taip pat nemažai teniso aikštelių, įrengtų ambasadose, tokiose kaip Pietų Korėjos, Britanijos, Rusijos, JAV. Man teko garbė būti išrinktam pirmuoju Kabulo teniso klubo prezidentu.

ŠEŠTADIENIO rytais paprastai žaidžiu krepšinį su CSKA veteranais, Rusijos vyriausybės ir verslo atstovais - aistringais krepšinio gerbėjais. Tuomet visada dėviu “Žalgirio” arba Lietuvos rinktinės marškinėlius. Tai, kaip sako rusai, jiems sukelia pozityvų erzelį ir azartą, persmelktą istorinių varžybų ir pralaimėjimų… Todėl aikštelėje už Lietuvos garbę tenka pasigrumti iš visų jėgų...

BROLIS Eugenijus kartu su tėvais gyvena Ukmergėje. Jis yra vyresnis už mane devyneriais metais. Bet manęs jis neskriausdavo. Greičiau aš jį. Vis ko nors reikalaudavau…

AUKŠTAITIS esu pagal kraują, bet pagal dirvą – žemaitis. Tėvas yra iš tremtinių šeimos. Jis 1941 metų birželio 14-ąją su visa šeima buvo ištremtas į Sibirą. Kai 1946 metais grįžo iš Altajaus krašto, tėvas Vilniuje baigė statybos technikumą ir stengėsi gauti paskyrimą kuo toliau nuo Vilniaus ir nuo tremties vietos. Taip atsidūrė Skuode.

MOKYKLOJE buvau normalus. Nebuvau chuliganiukas, bet visko pasitaikydavo. “Šposų” prikrėsdavau. Ir iš pamokų pabėgdavom, ir iš antrojo aukšto šokinėdavom. Labiausiai patiko istorija,geografija, fizika, kalbos. Labiau buvau linkęs į humanitarinius mokslus. Su savo klasioko seserimi Alma Budrikyte buvome pirmieji, kurie rengė diskotekas mokykloje. Vietinėje roko grupėje grodavau mušamaisiais.

MAN tikrai labai anksti pradėjo rūpėti, kas yra valstybė ir teisė. Jau nuo 9 klasės pradėjau skaityti įvairias apdulkėjusias knygas: ir Marksą, ir Engelsą, vėliau prisikapsčiau iki kitų darbų ir autorių. Tais laikais didelio pasirinkimo nebuvo. TADA nusprendžiau stoti į teisę, bet tėvas atkalbinėjo. Jis labiau norėjo mane matyti statybininku arba kelininku. Vis tiek stojau į teisę, sėkmingai išlaikiau egzaminus, bet neperėjau vadinamojo pokalbio. Tik vėliau sužinojau, kad tėvas suprato, jog man, kaip tremtinio sūnui, bus labai sunku įstoti, todėl jis siūlė stoti į Vilniaus inžinerinį statybos institutą.

NEĮSTOJĘS grįžau atgal į Skuodą ir pusę metų dirbau dažytoju. Pirmiausia, ką sužinojau dirbdamas dažytojų pagalbininko darbą - kiek daug žydų gyveno Skuode. Savaitgaliais dažnai dažydavome privačius namus ir mano meistrai pasakodavo: čia buvo tokio ir tokio žydo namas, o čia gyveno tokia ir tokia žydų šeima.

KAIP DAŽYTOJAS aš gerai uždirbdavau, gal po 150-180 rublių, tai jei tik pasitaikydavo proga, iš Skuodo vykdavau į Kauną ir sirgdavau už “Žalgirį”.

ESU LAIMINGAS, nes turiu šeimą, vaikus, tėvus. Praėjusiais metais mes surengėme nuostabią šventę tėvams, atšventėme deimantines vestuves. Dirbu darbą, kurį myliu, ir tik tokį darbą, kuris labai patinka, gali atlikti sėkmingai.

LAIMĖ - visa tai, kas tave supa. Tai yra šeima, darbas, draugai. KAI BŪNU sodyboje, draugams iškepu vištienos šašlykų arba „steiką”. Šeimos nariams kartą per metus stengiuosi pagaminti savo firminį patiekalą – lazaniją.

VISKĄ mėgstu, išskyrus vieną dalyką – mėtas.

SŪNUI Raimondui gruodžio 31- ąją sukaks 24 metai. Jis Ekseterio universitete baigęs ekonomikos ir politikos bakalauro studijas. Šiuo metu tarnauja dragūnų batalione Klaipėdoje. Planuoja magistrinį darbą - gilintis į finansavimą energetikos srityje. Dukra Paula šiais metais baigia to paties universiteto biologijos studijas. Vaikai išaugo patriotiški ir savarankiški.

SU ŽMONA Loreta susipažinau “Atgimimo” redakcijoje. Tuo metu aš rašinėjau straipsnius apie žmogaus laisvę, apie laisvą rinką. Kartą atnešęs rašinį, redakcijoje pamačiau simpatišką blondinę, kuri sėdėjo priešais žurnalistą Audrių Siaurusevičių. Taip mes su ja susipažinom prieš 26-erius metus.

ŠEIMOJE yra dar vienas narys – kalytė Bela, kuri šiuo metu yra pas uošvius – Naujojoje Akmenėje. Mes ją pasiimsime prieš Kalėdas ir ji vėl gyvens su mumis. JEIGU galėčiau parekomenduoti, kokią knygą būtina perskaityti jaunimui, rekomenduočiau Bibliją.

ŠIUO METU skaitau “Dožd” TV vyr. redaktoriaus Michailo Zigario knygą „Visa Kremliaus kariauna”. Labai verta perskaityti norint suprasti dabartinę Rusiją, ir ne tik.

APIE PIRKINIUS: užeinu į parduotuves tik tada, kai man kažko tikrai reikia. Išsirenku ir nusiperku labai greitai. Kartą Londone, kol šviesoforas keitė spalvas iš raudonos į žalią, nusipirkau batus šalia esančioje mažoje parduotuvėlėje, dukrai Paulai laukiant prie perėjos…

VISADA stengiuosi mokytis iš klaidų. Ar po kalbos, ar po paskaitos, ar kokio projekto įgyvendinimo, vizito, renginio vienas ir su kolektyvu bandau analizuoti. Kas buvo gerai, kas pavyko ir kas nepavyko. Į viską stengiuosi pažiūrėti kiek galima kritiškiau ir objektyviau.

PATINKA darbštūs, sąžiningi žmonės. Nepatinka veidmainiai ir klastingi. Nes su tokiais neįmanoma dirbti vienoje komandoje. O darbas komandoje ir yra raktas į sėkmę.

ISTORINE prasme autoritetas man yra Vinstonas Čerčilis, kuris sugebėjo įtraukti Jungtines Amerikos Valstijas į Europos reikalus.

KARTAIS net Rusijos gatvėse mane atpažįsta praeiviai. Būna, kad pasiteirauja, ar šį vakarą vėl TV debatuose dalyvausiu...

ŠIUO METU nieko gyvenime nekeisčiau, nes dar tikiuosi, kad gyvenimo liko. Buvo gyvenime viena kryžkelė, kai studijavau Norvegijoje ir Danijoje, rašiau mokslinį darbą, kurį pristabdžiau ir tikėjausi prie jo sugrįžti, bet pasirinkau diplomato kelią ir dabar tikrai nesigailiu. Nes manau, kad taip galėjau daugiau prisidėti prie Lietuvos narystės Europos Sąjungoje ir NATO.

ASMENINIAI DUOMENYS: Ūgis 185 centimetrai, sveriu 83 kilogramus, aviu 44 dydžio avalynę.

PRIE BAIMĖS galima priprasti. Yra buvę tokių atvejų, ypač kai dirbau Afganistane, kai nežinai, ko gali sulaukti. Kartą iš kito pastato, ko gero, šovė į mane. Laimei, lango stiklas buvo neperšaunamas. Buvo atvejų, kai mirtininkai bandė mane pagauti Kabule ir kartu susisprogdinti. Bet tuo metu stengiesi daryti tai, ką ir turi daryti. Kitaip tapsi baimės įkaitu. Viskas Aukščiausiojo rankose. Žmogus gali planuoti, o Dievas juoksis. Manau, kad man pasisekė ir mane globojo.

GRAŽIAUSIA spalva – geltona, žalia ir raudona. Metų laikai patinka visi. Lietuva gali džiaugtis, kad mes turime keturis skirtingus metų laikus. Kai kada mes visai be reikalo skundžiamės, kad pas mus per daug šlapia ar sniego per daug.

SKUODAS per tuos metus labai pasikeitė. Jis buvo ir išliko labai tvarkingas. Skuodas garsus tuo, kad yra miestas be tvorų. Išskirtinis miesto ženklas – gyvatvorės. Tvarkingas miestelis: ir šviesoforas yra, ir autobusai važinėja.

GERIAUSIAI atsipalaiduoju bėgiodamas, kartais pailsiu vairuodamas, klausydamasis muzikos. Patinka džiazas, bliuzas. Būna, ir Žilvino Žvagulio pasiklausau.

PERMAINOS Lietuvoje įvyko didžiulės. Ir ne visi suspėjo prisitaikyti. Ypač vyresnioji karta. Mes turėsime aktyviau reikštis globaliame pasaulyje. Mes turėsime atsiverti, nes sumažėjo gyventojų skaičius. Kai buvau ambasadorius Londone, man ne tiek buvo sunku, kad žmonės važiavo į Angliją mokytis ir dirbti, bet kad dalis Lietuvos pradėjo juos keikti ir juodinti. Taip buvo padaryta didžiulė klaida santykiuose tarp mūsų brolių ir seserų, kurie išvyko ne iš gero gyvenimo. Jie išvažiavo tam, kad užsidirbtų, ir tam, kad pasidalintų su kitais savo šeimos nariais.

IŠEIVIAI iš Lietuvos ir dabar neretai yra išnaudojami. Ypač tie, kurie nesupranta anglų kalbos. Neretai jie pasirašo nenaudingą kontraktą ir gauna žymiai mažesnį atlyginimą nei turėtų.

MUMS – Lietuvai - yra svarbu išlaikyti sąsajas su lietuviais, kurie yra išvykę.

TIKIUOSI, kad mūsų visuomenė bus tolerantiška, brandi, atvira. Lietuva bus valstybė, ekonomiškai atvira ir konkurentabili, integruota Europos Sąjungos branduolio dalis. Šalis, kuri yra saugi ir turi normalius santykius su kaimynais. Ir plės draugų ratą, kad ir kur jie bebūtų. Ar Vakaruose, ar Azijoje, ar toje pačioje Rusijoje. Galbūt priešiškai nusiteikusioje valstybėje plėsti draugų ratą yra dar svarbiau.

MES vieni patys negalime pakeisti pasaulio ir neišspręsime tų fundamentalių grėsmių, kurios susijusios su Rusijos elgesiu, tarkime, Ukrainos atžvilgiu, nepakeisime grėsmių, kurios kyla dėl islamistų keliamo terorizmo, todėl mums dalyvavimas kolektyvinio saugumo sistemose, ar tai būtų NATO, ar ES, yra neišvengiamas dalykas.

VAKARAI, tikėdamiesi, kad Maskva perims vakarietiškas vertybes, Rusiją ilgus metus matė tokią, kokią norėjo matyti, o ne kokia ji iš tikrųjų buvo.

JEIGU Lietuvoje niekas nesikeis, už penkiolikos metų šalyje gali belikti 1,9 milijono gyventojų. Mes neišvengiamai turėsime atsiverti. Todėl turime konkuruoti, nes didžiausia konkurencija visame pasaulyje vyksta dėl protų, dėl žinių, dėl kūrybingų žmonių. Aišku, tie žmonės, kurie atvyks į Lietuvą, turi laikytis mūsų tradicijų, jie turi gerbti Lietuvos papročius, jie turi gerbti ir laikytis Lietuvos įstatymų.

JEIGU tektų vykti į negyvenamą salą ir galėčiau pasiimti vieną daiktą, pasiimčiau dantų šepetėlį.

ARTĖJANČIŲ švenčių proga tautiečiams linkiu Taikos, Ramybės ir Sveikatos. Tai yra dalykų, be kurių neįmanoma būti laimingam. Drąsiai kurkite ateitį ant tvirtų vertybinių pamatų!