Vladas Žulkus: "Tikrąjį gyvenimą dovanojo Lietuvos laisvė ir Palanga"

Ta proga jis sutiko pasidalinti mintimis ir apie savo gyvenimo kelią, ir apie Palangą - miestą, kuriame užaugo ir vėl gyvena.

Liepos pradžioje buvote paskelbtas Palangos garbės piliečiu. Ką Jums reiškia šis titulas?

Žinoma, tai - garbingas mano veiklos įvertinimas. Malonu, kad miesto Taryba įvertino mano triūsą, pastangas, susijusias su Palangos tyrinėjimais, kurorto vardo garsinimu, kaip ir buvo oficialiai suformuluota jos sprendime. Be to, Palangos garbės piliečių sąraše yra garbūs ir žinomi žmonės, nusipelnę Palangai, tad man garbė patekti tarp jų.

Gimėte Telšiuose, augote Palangoje, studijavote Vilniuje, karjeros aukštumų siekėte Klaipėdoje. Kurį miestą laikote savo tikraisiais namais?

Manau, net ir klausti nereikia. Miestą, kuriame nuo 5-erių laksčiau, kuriame radau daugiausiai draugų, kuriame baigiau mokyklą. Juk į Palangą galiausiai ir grįžau - po tam tikros pertraukos čia gyvenu jau 15 metų.

Ko dar trūksta Palangai?

Ne naujiena, kad Palanga - vasaros sostinė, kurortas, nepretenduojantis tapti Lietuvos kultūros centru, bet galintis būti ir buvęs vasaros kultūros sostine. Miesto problema - tarpsezonis: vėlyvas ruduo, žiema, kai atrodo, jog čia nėra ką veikti. Be to, Palanga - vienas iš nedaugelio pajūrio miestų, tad labai svarbu puoselėti senųjų palangiškių, šventojiškių kultūrą, tradicijas, prisiminti jūrinius verslus. Labai norėčiau išpranašauti šviesią prieš metus įkurto Palangos kurorto muziejaus ateitį.

Viename interviu esate sakęs, kad didžiausia Jūsų gyvenimo aistra - archeologija. Kodėl verta rinktis tokią profesiją?

Ko gero, tai labiau ne aistra, o mano darbas, amatas. Vaikystėje nesvajojau būti archeologu, taip jau susiklostė aplinkybės, gyvenimas. Norėjau būti jūreivis. Manau, visada yra žmonių, kurie dirbdami bet kokį darbą juo džiaugsis, ir yra žmonių, kurie dirba puikius darbus, tačiau jiems tai nepatinka. Žvelgiant iš šalies, archeologijoje yra daug paslapčių, intrigos, atradimų, bet mums, archeologams, taip neatrodo. Kai nuosekliai dirbi, kažkas atsiranda, kartu ir meilė tam darbui.

Kaip pasirenkate vietas, kurias norite tyrinėti?

1976-1994 metais, kai vykdėme ekspedicijas Palangoje, į tokį klausimą atsakydavome juokaudami, kad pagrindinis mūsų kriterijus - ne toliau kaip 300 metrų iki artimiausios kavinės. Jei kalbėtume rimčiau, pasirinkimas nėra toks paprastas. Kai ilgą laiką užsiimi savo amatu, pagal tam tikrus ženklus žinai, kokios vietos tau, kaip archeologui, svarbios.

Koks archeologinis radinys Jums yra įdomiausias?

Mano karjerą galima suskirstyti į du etapus: pirmasis - Klaipėdos senamiesčio ir piliavietės tyrimai, antrasis, ko gero, suteikęs daugiausiai įdomybių - darbas Palangoje. Archeologine prasme Palanga niekada nebuvo užmiršta vieta, tačiau apie ją daugiausiai žinota iš tirtų romėniškojo bei vikingų laikotarpių kapinynų.

Be abejo, Palanga visais laikais sieta ir su Birutės, Naglio kalnais. Būtent tas vietas mes ir tyrinėjome: nustatėme konkrečius laikotarpius, aptikome pagoniškąją šventyklą - alką. Kilo ir daug hipotezių, jog Birutės alkas - paleoastronominė observatorija. Drauge su profesoriumi Libertu Klimka, architektu Rimu Adomaičiu atlikome daug įvairių tyrimų. Vėliau atsirado žinių, kad Birutės kalne buvo gyvenvietė, tad tyrinėjimai dar labiau išsiplėtė. Galiausiai vikingų laikų Palangą pradėjome matyti kaip vieną svarbiausių Lietuvos pajūrio centrų.

Pastaruoju metu daugiausiai atliekate ne miestų, bet povandeninės archeologijos tyrimus. Kas paskatino pasirinkti šią sritį?

Jeigu reikėtų ieškoti šaknų, iš kur atsirado vandens pomėgis, be abejo, tai būtų Palanga. Senieji palangiškiai sakydavo, kad palangiškiai jūroje neskęsta, nes jie ten nesimaudo. Bet mes buvome ta karta, kuri jūroj maudydavosi, domėdavosi po audrų išmetamomis laivų nuolaužomis. Važiuodavome į Platelių ežerą, kur vanduo labai skaidrus. Būtent čia, ko gero, nardymas tapo įdomiu užsiėmimu, hobiu.

Vėliau, maždaug 1996-1997 metais, Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centro (dabartinio Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto) komanda dalyvavome konferencijoje Nidoje. Ten susitikę su Torūnės universiteto profesoriumi dar nežinojome, kad jie jau turėjo povandeninės archeologijos laboratoriją. Papasakojome, kad Platelių ežere yra įdomių liekanų, ir jie susidomėjo. Prasidėjo bendradarbiavimas, tęsęsis apie 15 metų. Kasmet drauge su Torūnės universiteto archeologais rengdavome stovyklas, mokėmės povandeninės archeologijos. Šiandien yra jau maždaug 10 metų, kai dairomės po vandeniu, ir tai darosi vis įdomiau.

Kokių dar tikslų ir ambicijų turite mokslo srityje?

Jau keletą metų tyrinėjame povandeninius landšaftus, esame aptikę senųjų krantų liekanas, miškus, vis dar ieškome žmonių pėdsakų po vandeniu. Svajojame ir apie povandeninį muziejų, į kurį būtų galima perkelti ir eksponuoti XVI-XVII amžiaus nuskendusių laivų liekanas. Yra viena gamtiniu požiūriu įdomi vieta netoli Palangos, kur išlikę senųjų jūrų krantų reliktai bei kanjonai. Be to, kiekvienas XVII amžiaus laivo liekanų radinys yra europinės reikšmės, tad turėtume puikią vietą tolesniems tyrimams bei savotišką muziejų, kurį virtualiu būdu galėtų aplankyti daug žmonių.

Nuo 2002 iki 2011-ųjų buvote Klaipėdos universiteto rektoriumi. Kokios patirties Jums davė šios pareigos? Kuo svarbus šis gyvenimo etapas?

Jei klaustumėte manęs kaip archeologo, tai nebuvo itin didingas laikotarpis. Buvo nelengva, nes nenorėjau prarasti įgytos profesinės kvalifikacijos. Galima sakyti, jog skaičiau ne tas knygeles, kurias reikėjo skaityti. Kita vertus, tuo metu atsirado ir daugiau galimybių. Būtent tais metais archeologija Klaipėdos universitete sustiprėjo, įsitvirtino kaip mokslo šaka.

Šiemet atšventėte garbingą 70-mečio jubiliejų. Kokias svarbiausias vertybes, susiformavusias per visą gyvenimą, galėtumėte įvardyti?

Labiausiai vertinu žmonių sąžiningumą, darbštumą, savitarpio pasitikėjimą, gebėjimą bendrauti.

Laisvės jubiliejų šiemet švenčia ir Lietuva. Kuo šalies laisvė svarbi Jums?

Kai gyvenime atsiranda galimybė rinktis darbus, kurie tau patinka, manau, kad tai - didelė vertybė. Džiaugiuosi, jog visą gyvenimą turėjau galimybę dirbti tai, ką noriu, pasirinkti veiklos sritis, tyrimų vietas. Tačiau nepriklausomybės metai ne tik man, bet ir daugeliui archeologų atnešė labai daug. 1989-1991 metais užmezgėme pirmuosius ryšius su Vakarais, Klaipėdos išeiviais vokiečiais. Mums tai buvo labai svarbu, nes galėjome ne tik pamatyti, kaip dirba kitų šalių archeologai, bet parodyti ir savo darbus. Be to, sovietiniais laikais labiau vertinami buvo tie archeologai, kurie tyrinėjo ankstyvosios Lietuvos santykius su slavais, o aš, vien dėl geografinės padėties, labiau orientavausi į Vakarus, Baltijos jūros baseino ryšius.

Lietuvos laisvė ir Palanga - du dalykai, suteikę man tikrąjį gyvenimą.