V.Kochanskytė: "Pirmiausiai "suvirškinamos" mažosios tautos"

V.Kochanskytė: "Pirmiausiai "suvirškinamos" mažosios tautos"

"Vakarų eksprese" prieš mėnesį buvo suburta redkologija, kurios narė - ir garsi aktorė, Klaipėdos universiteto dėstytoja Virginija Kochanskytė. Jai labai skaudus ne tik emigracijos klausimas, bet ir iš visų pusių atakuojama lietuvių kalba. Kas kelia nerimą aktorei, UNICEF Gerosios Valios ambasadorę?

To "Vakarų ekspresas" ir klausinėjo Virginijos KOCHANSKYTĖS.

Skaitovų konkursai, bendravimas su moksleiviais, studentais - ką pastebit: ar jaunam žmogui svarbu, kaip jis kalba - lietuviškai, angliškai, vokiškai?

Esu laiminga, kad daugiausiai tenka bendrauti būtent su tais, kuriems svarbi lietuvių kalba, rūpi lietuvių autorių kūryba. Dažnai tenka būti tradicinio respublikinio Maironio lietuvių literatūros muziejaus moksleivių meninio skaitymo konkurso vertinimo komisijos nare. Su savo studentais (KU HMF LK LFR) važiuoju į Laimono Noreikos respublikinį studentų meninio skaitymo konkursą Šiaulių universitete.

Jau septyneri metai esu "Vakarų ekspreso" drauge su Klaipėdos universitetu ir Ievos Simonaitytės viešąja biblioteka rengiamo Klaipėdos krašto moksleivių meninio skaitymo ir dainuojamosios poezijos konkurso, skirto paminėti Spaudos, knygos ir kalbos atgavimo dieną, meno vadovė. Kasmet sueina, suvažiuoja po šimtą jaunųjų skaitovų.

Jiems lietuvių autorių poezija, proza labai svarbi, nes atliepia jų jauseną, mintis. Ir lietuvių kalba, literatūra yra instrumentas išreikšti daugelį prasmių, glūdinčių moksleivių ar studentų širdyse ir protuose. Ir kuria kalba tai geriausiai pavyksta? Žinoma, gimtąja. Aš labai laiminga, bendraudama su tokiu jaunimu.

Tačiau juk matome, kaip lietuvių autorių knygas nukonkuruoja dažnai menkaverčiai užsienio literatūros vertalai, prilygstantys automatinio "google" vertiko paistalams...

Iš tiesų daugelio pačių geriausių pasaulio autorių vertimai į lietuvių kalbą "siunčia į nokdauną", dar baisiau, kai nokautuoja. Juk mūsų gimtoji kalba turi tiek sinonimų, toks spalvingas žodynas. Manau, kad leidyklose dirba ne lietuvių kalbos priešai. Bet nuostatos - greitai, pigiai, daug - tikrai nepasiteisina.

Antra vertus, suprantami ir leidyklų išlikimo reikalai - juk knygų, laikraščių leidėjai apdėti tokiais pačiais mokesčiais kaip ir degtindariai. Štai ir bando suktis "guglindamiesi". Dažnai sakau: jeigu nori nužudyti autorių, versk pažodžiui. Reikia rasti atitikmenis... Tai tiesiog asociacijų laukas.

Trisdešimtmetis Paulius Jurčys, profesoriaujantis Japonijos Fukokos universitete, per atstumą žavisi lietuvių kalba, o ypač išskiria žemaičių tarmę. Ir pastebi grožį ar humoristines perversijas. Pavyzdžiui, "Anas ba prota protings". Ar esate pastebėjusi, nuklausiusi panašių susižavėjimų kalba čia, Lietuvoje?

Nepažįstu to vaikino. Bet įsivaizduoju štai ką: jis gyvena savo kultūrą ir tradicijas ypatingai puoselėjančioje ir brandinančioje šalyje. Manyčiau, kad ne vienas japonas, išspinduliavęs žinias apie savo gimtinę, Pauliaus klausė - o tu kas esi? Ir jis tą Lietuvos tėvynės grožį, įvairovę pajuto taip stipriai per didelį nuotolį. Juk dažnam dabar taip nutinka - identiteto pojūtis ar paieškos prasideda išvykus iš Lietuvos...

Nepatyręs kitko, nevertini to, ką turi. Šūkis "gyvenkime geriau" nužudys pasaulį. Emigruojantys iš Lietuvos renkasi kraštus, kur galima prasigyventi ir gyventi geriau. Geriau, bet ne įdomiau, prasmingiau, tobulėti profesijos atžvilgiu. Tikslas gyventi geriau greitai pasiekiamas. O kas toliau? Tarkim, emigravusi teisininkė, valydama milijonieriaus namus, uždirba žymiai daugiau, nei dirbdama pagal profesiją čia, Lietuvoje. Ji finansiškai gal ir tvirtai laikosi. Bet savo sielą žudo - apima beprasmybės jausmas, užpuola depresijos.

Na, o tokių, besižavinčių lietuvių kalba, yra ir Lietuvoje. Mano studentės Karolina Uksaitė iš Kretingos, Simona Molytė nuo Tryškių tiesiog spinduliuoja žemaičių kalbos grožiu. Nes tas grožis eina iš pačių merginų vidinių gilių versmių. Ir tokių jaunų žmonių, branginančių lietuvių kalbą ir besididžiuojančių, jog yra lietuviai, tikrai nemažai. Ir aš juos kiekvieną savaitę sutinku Klaipėdos universitete.

Šiemet - Kristijono Donelaičio metai. Per visus galus mums grūdamas jo palikimas. Prisipažinsiu, mokykloje nekęsdavau man neįkandamo ir nesuprantamo teksto, juk nežinojau nei istorinio konteksto - kas tada kalbėjo apie Prūsiją, Mažąją Lietuvą ir panašiai? Meilės Donelaičiui nepažadino ir universitetas su reikliuoju profesoriumi Lebedžiu. Tik visai neseniai pradėjau suvokti Kristijono Donelaičio didybę - kad ir tokia citata: "Šalčių pramonė sugaišti pagavo ir putodams sniegs visur į nieką pavirto." Kaip Jums atrodo - ar šiuolaikinis lietuvaitis pajėgus žavėtis Donelaičiu, net žinodamas istorinį kontekstą? Ar galima tuo Donelaičio kalbos žavesiu jaunimą uždegti?

Mokytojai, prieš kuriuos lenkiuosi, atneša žinias apie autorių. Gal tuo metu tau nei autorius, nei jo kūryba nėra simpatiški. Bet tu turi žinoti - jie yra atraminiai mūsų literatūros, kultūros stulpai - atvėrę naujas poezijos ar prozos erdves. O pati literatūra skleidžiasi su bręstančio žmogaus patirtimi. Ir visą Donelaičio "Metų" grožį pajunti, kai jau pats esi išgyvenęs, pajautęs, uodęs tą putojantį sniegą.

Tada pareina ir literatūrinės vertybės suvokimas. Mažas vaikas, o ir dažnas paauglys, netgi jaunuolis nesupras, neįvertins, nes dar stinga gyvenimo patirties ir suvokimo. Su studentais nuėjome žiūrėti Rolando Kazlo "Donelaičio". Buvome sukrėsti, pakylėti. Tai buvo tarsi vakaro mišios. Daugybė etnokultūros centrų dabar "sėdi ant Donelaičio". Jis pareina per dainas, per muziką ir kitomis formomis. Bet klausimas kitas - ar reikia laukti jubiliejų, kai tuos pačius stebinančius, pribloškiančius atradimus gali daryti nuolatos?

Kokios Jums regisi lietuvių kalbos perspektyvos? Mano jaunieji draugai lietuviai užsieniuose su manimi jau linkę ir kalbėti, ir susirašinėti anglų kalba...

Man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, labai keista, kad anglų kalbą siekiama padaryti pasaulinę... Skaudu, kai per lietuviškus radijo ir televizijos kanalus dainų pavadinimai pranešami tik angliškai. O gal aš nesuprantu... Ir kodėl tik angliškai? O kur japonų, prancūzų, portugalų, turkų ir kitos dainų pavadinimų kalbos...

Tai smūgis ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų kalboms. Ar tai nėra šaltojo karo apraiškos tarp kalbų lobynų? Gimtoji kalba yra tautos pamatas, valstybingumo pagrindas. Mikalojus Daukša mus perspėjo:"Sunaikink kalbą, sunaikinsi ir tautą." Negi apkurtome, negi tapome mankurtais? Ir taip greitai - vos per dvidešimt metų?.. Negi "gyventi geriau" yra svarbiau nei būti lietuviu, tai yra būti savimi?

O kaip su lietuvių ir svetimomis kalbomis sąveikaujama kartu su vyru Arūnu auginto Manto šeimoje?

Tai labai lietuviška šeima. Nors jie atviri pasaulio kultūrai, pavyzdžiui, Mantas labai domisi Rytų filosofija, bet tai jiems netrukdo mylėti savo gimtą kraštą. Juk galima priimti pasaulio įvairovę, neprarandant ir neišžarstant lietuviškos savasties, o turtinant savo dvasios gyvenimą.

Kas ypač erzina svetimybėms braunantis į lietuvių kalbą, o plačiau - į tradicijas bei kultūrą?

Pirmiausiai - aš nežinau, ką veikia kalbos sergėtojai (vėl grįžtu prie radijo ir televizijos kanalų, kitų informacijos priemonių). Kažkodėl ne tik dainų autoriai, bet ir visi kiti, yra anglai... Aš dar neišvažiavau, aš dar gyvenu Lietuvoje.

Kodėl manęs negerbia kaip šalies pilietės? Tas pat su kontorų, organizacijų pavadinimais. Sovietų valdininkai taip ir neišgujo lietuvių kalbos iš viešojo gyvenimo, o dabar mes patys leidžiamės okupuojami ir sunaikinami. Štai po dvidešimties Nepriklausomybės metų mes jau patys giedame nebe "Ilgiausių metų", o "Happy birthday for You". Pritardami sakome nebe "gerai", o OK.

Klykaujame "vau", užuot pasidžiaugę - nuostabu. Mums kartoja, kad mes skolingi Europos Sąjungai. Bet juk mes jau sumokėjome jai mūsų pačių ateitimi. Kodėl mes leidžiame mūsų jaunimui nevertinti mūsų universitetuose įgyto išsilavinimo, jį menkinti... Ir plauna indus diplomuoti bakalaurai, magistrai, uždirbdami pensijas to krašto senjorams, pašalpas neįgaliesiems.

O savo tėvus Lietuvoje palieka skursti, į Lietuvos bendrą katilą nieko neįdėdami.

Ačiū Dievui, kad lietuvių kalbos ir literatūros pedagogų, pasišventusių savajam pašaukimui, buvo ir yra. Jie tarybiniais laikais tik iš entuziazmo augino Lietuvos ateitį. Ir atgautos nepriklausomybės laikais pasišventę vykdo misiją "vardant tos Lietuvos".

Džiaugiuosi, kad "Vakarų ekspresas" subūrė redkolegiją kalbai saugoti, ginti. Bandysime ir patys statyti užtvaras kalbai naikinti, nutautinti. Kviesime ir kitus jungtis.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder