Vilniaus paaugliai pagal tartį atskiria "fyfas"

– Pradėkime nuo Jūsų vykdomo Vilniaus miesto kalbos tyrimo. Kam jis reikalingas?

– Toks tyrimas reikalingas tam, kad sužinotume, kaip kalba vilniečiai. Iki šiol apie miestų kalbas turime labai mažai duomenų. Kartu žinome, kad sostinės kalba, kaip ir pati sostinė, turi nemažą prestižą ir, tiesą sakant, veikia mūsų visų vartoseną. Gali būti, kad lietuvių kalba renkasi tokią raidą, kuri bus artima Vilniaus kalbos raidai.

– Yra nuomonių, kad kauniečiai, suvalkiečiai kalba geriau, o vilniečiai – labai prastai. Ar teisingai suprantu, kad Jūs nesiaiškinate, ar jų kalba atitinka normas, ar ne? Jūs tiriate visai kitus dalykus – tikrąją kalbą?

– Būtent. Todėl aš ir sakau – ji netirta, nes niekas iki šiol miestų kalbos nevertino. Lietuvių kalbotyra vertino tarmes, kaimo kalbą, o miesto kalba maišyta, neaiški, tad, atrodo, ją sunku ir tirti. Bet tai, ką mes stebime, yra ne išankstinis nusistatymas, o reali vartosena ir realios žmonių nuostatos, kurios tą vartoseną lemia. Išankstinis nusistatymas ganėtinai neigiamas ir, sakyčiau, Vilniaus kalba stigmatizuota. Net aukščiausio rango asmenys atsiprašo, kad kalba vilnietiškai. Bet juk socialinis prestižas veikia priešingai.

– Kitiems tas kalbėjimas atrodo patrauklus. Tačiau pereikime prie intriguojančio tyrimo: gražios merginos skamba kitaip nei protingos. Ką tai reiškia?

– Suprantama, čia toks reklaminis pavadinimas. Bet iš tiesų mes pamėginome ištirti porą fonetinių Vilniaus kalbos, Vilniaus jaunimo kalbai būdingų bruožų ir pasiaiškinti, kaip vertinama tartis, kurioje yra šveplo „s“ garso, ir kaip vertinama tartis, kai bendrinės kalbos balsis „o“ yra platėlesnis.

– Gal galėtumėte pateikti pavyzdžių?

– „Mokytojas“, „sako“. Mes rėmėmės tam tikrais nesistemingais stebėjimais (be kita ko, radijo žurnalistų, moksleivių kalbos). Panašu, kad šie du fonetiniai Vilniaus kalbos bruožai nevienodi. Negali apie tai kalbėti vienareikšmiškai. Spėjome, kad tie bruožai turbūt bus susiję su skirtingais profesiniais siekiais bei skirtingais jų tipais, ir patikrinome juos eksperimentu.

Eksperimentas buvo toks: mokykloje mokiniams davėme paklausyti skirtingų kalbėtojų skirtingų kalbos ištraukų, ir kelios kalbėtojos (visos buvo merginos) turėjo tą „s“ ypatybę, kitos tarė platesnę „a“ vietoj „o“. Dar buvo neutralių ištraukų, kurios neturėjo nei vieno, nei kito bruožo. Juos mes klausytojams leidome pramaišiui. Klausytojai nežinojo, kad mes atliekame kalbos eksperimentą ir tiriame kalbą. Mes tiesiog paprašėme įvertinti tas kalbėtojas. Rezultatai parodė, kad jos buvo įvertintos kaip trys statistiškai reikšmingai atsiskiriančios kategorijos.

– Kokios?

– „S“ grupė asocijuojasi su protu, rimtumu. Šios visos kalbėtojos buvo įvertintos kaip protingos, rimtos, bet ne protingesnės ir ne rimtesnės už tas, kurios neturėjo „s“ ir kalbėjo neutralia vilnietiška tartimi. Tos, kurios vartojo šveplą „s“, buvo įvertintos kaip mažiau protingos, bet linksmesnės ir tinkamesnės dirbti muzikos srityje. Vadinasi, jei imame tam tikros pramogos kontekstą, jos turėjo išreikštą savybę: linksmos, susijusios su muzika ir tada protingos bei rimtos.

O merginos su praplėsta „o“ pralenkė likusias kategorijas pagal spėjamą priskyrimą madai, muzikai, reklamai. Pagal linksmumą jos buvo įvertintos geriausiai. Kitaip sakant, labai aišku, kad šita tartis asocijuojasi su žmogumi, kuris priklauso tai socialinei kategorijai. Kai kas jas įvardijo kaip „fyfas“.

– Kaip patys moksleiviai supranta „fyfas“? Kalba yra vienas skiriamųjų bruožų?

– Dabar galime įvertinti ir taip, nes būtent šitą hipotezę ir tyrėme. Paprastai, kai klausi moksleivių, kas yra „fyfa“, arba kai žiūri internete, kiek yra įvairiausių stereotipų, kalbos beveik niekas nemini – mini kitus socialinės kategorijos bruožus: dažniausiai išvaizdą, rausvos spalvos pomėgį, tam tikrą aprangos stilių. Apie kalbą kartais pasakoma (bet labai retai), kad „fyfoms“ būdinga mažybinė vaikiška kalba – „aš tokia naivi, negudri mergaitė“.

Bet kad „fyfas“ charakterizuoja ir balsio tarimas, tikrai niekur neradau užsiminta. Būtent šitą hipotezę mėginome tikrinti. Kaip minėjau, mokiniai iš viso nežinojo, kad mes tyrėme kalbą. Jie 15 sekundžių girdėjo panašiai kalbančias keliolika merginų. Išėjo taip, kad visas, kurios turėjo tą garsą „o“, jie įvertino kaip turinčias tokių savybių... Mes, tarp kitko, ir klausėme, ar „fyfa“, ar ne „fyfa“.

– Taigi vienas garsas gali nulemti, ar priskiriame merginą tai kategorijai?

– Galime padaryti ir tokią išvadą. Bet kartu žinome, kad vienas niekada nelems ir to nepakaks. Šiuo atveju tiesiog patikrinome, ar tas vienas yra būtent tas, kuris priklauso tai kategorijai, ar šitas garsas priklauso tai kategorijai. Mokiniai juk merginų nematė – girdėjo tik įrašą, buvo tik balsas. Mes tyrėme tik tuos fonetinius bruožus ir tą ypatybę, kalbėtojų įvaizdį. O vieno bruožo negana. Kitaip sakant, vaikas gali būti keikūnas ar labai norėti pritapti prie tam tikros grupės, bet grupės nariai pasakys: na ir kas, kad keikiesi – iš pamokų juk nebėgi.

– Eksperimento dalyviai buvo paaugliai. Ar nesiskyrė vaikinų ir merginų vertinimai?

– Vaikinai „fyfas“ ir „fyfiškumą“ merginų balsuose vertino šiek tiek neigiamiau. Minėtą garsą jie vertino ryškiau, neigiamiau negu merginos. Keista, nes „fyfos“ orientuotos į seksualumą – vadinasi, į tam tikrą santykį su vaikinais. O šie tai vertino griežtai neigiamai.

– Ar tai, kaip paaugliai suvokia „fyfiškumą“, ketinate tyrinėti toliau? Ar tyrimus panaudosite plačiau?

– Žinoma. Būtina tikrinti, kokios tos merginos, kurios apibūdinamos kaip linksmos, kurios pagal profesiją priskiriamos madai, muzikai, reklamai. Vertinimai nevienareikšmiai. Yra vadinamosios aukštos ir žemos kategorijos „fyfos“. Jie patys skirsto. Reikėtų pažiūrėti, kokie papildomi kalbiniai bruožai joms būdingi.

Kai išdavėme tyrimo tikslą, vaikai ir diskutavo, kad mada madai nelygu. Bet šitos merginos (kadangi jos jau kažkodėl buvo nuvertintos pagal intelektą) gavo gerokai žemesnius balus už proto savybę – protinga. Joms buvo priskirtas nekvalifikuotas darbas arba išvis bedarbės profesija. Tai irgi būtų labai įdomu patikrinti. Labai įdomūs ir mūsų visuomenės stereotipai. Kai kurios profesijos savaime žemai kotiruojamos ir kaip neigiamas bruožas iš karto priskiriamos tam kalbėtojui, kuris tau, atrodo, nepatinka.