Vilius Tarasovas: „Darbai užkrauti žmonai“

„Su gipsu vaikštau šeštą savaitę, o netrukus pereisiu prie specialaus bato, taigi Violeta labai laukia tos dienos, kada vėl galėsiu prisidėti prie buities“, - sako atlikėjas Vilius Tarasovas.

Su Viliumi susiskambiname pasikalbėti apie jo sveikatos būklę po kojos operacijos

- Esu pakeliui į sporto klubą, - sako jis.

- Kaip tai? Dar vakar mačiau sugipsuotą koją...

- Su manim kartu važiuoja žmona, padeda užlipti laiptais, ramentus paneša. Treniruoju viršutinę kūno dalį. O likusi sveika koja ir taip dabar gauna didžiulę apkrovą už abi: tenka šokinėti laiptais, atsikelti... Po kelių savaičių jau ketinu pradėti specialią reabilitaciją.

- Tik sportininkas, žiūrėk ir trauma.

- Būtent (Juokiasi). Gydytojai sako, kad pas juos su tokiom traumom ne sportininkai nepatenka. Juokaujame, kad ant posakį „sportas – sveikata“ reikėtų rašyti kabutėse. Supranti, kad sportuojant nereikėtų per daug ardytis, tą daryti saikingai. Pats aktyviai sportuoju visą gyvenimą, esu baigęs krepšinio mokyklą, taigi traumos įsisenėjusios dar nuo tų laikų – tai čiurnos, tai keliai... O Achilas jau buvo pažeistas. Kadangi per karantiną ilgesnį laiką salėje nesportavau, prasėdėjau namuose, vos tik leido sportuoti pirmas ten lėkiau. Savaitė, kita ir krūvio po pertraukos užteko.

Iš aikštelės kiaurai šlapias, smirdantis nuo prakaito patekau tiesiai į ligoninės priimamąjį. Dar parą palaikė izoliacijoje, kol sulaukiau tyrimo rezultatų dėl koronaviruso, o kitą dieną iškart operacija – plyšęs Achilas.

- Ar Klaipėdos ligoninėse gerai rūpinamasi pacientais? Dažniausiai valstybinėse įstaigose jiems užkliūna maistas.

- Ligoninėje pagulėti tik į gera. Puiki iškrovos dieta – truputį kopūstėlių, šlapenkos... Kadangi skrandis susitraukė, specialiai žmonos prašiau man nieko papildomai nevežti, tik kokių vaisių. Na, ir prašau - patirpo kilogramai. Labai gerai (Juokiasi).

Net seni koncertiniai drabužiai, kuriuos prieš dešimt metų siuvausi, dabar geri. Įlindau po tiek metų!

- Kojos sugipsavimas - ne rankos. Bet, nei sporto klubo, nei scenos planų tai nesujaukė?

- Labiausiai dėl to nuvargusi žmona. Visi darbai dabar užkrauti jai: ir šunį vedžioti, ir į parduotuvę apsipirkinėti. Po šito jai reikės paminklą statyti. Su gipsu vaikštau šeštą savaitę, o netrukus pereisiu prie specialaus bato, taigi Violeta labai laukia tos dienos, kada vėl galėsiu prisidėti prie buities. Negana to, kad jai dabar visas krūvis, dar ir į koncertus važinėti reikia. Bet jie kaip tik atgaiva. Aš iš žmonių jaučiu labai didelį palaikymą - iškeliu ramentus, jie man atsako, ploja. Koja - tai ne balsas, ir, ačiū Dievui, trauma ne visam gyvenimui.

Kiek Lietuvoje ant scenos yra lipusių su ramentais, gipsais. Jei pasaulinio garsumo grupės AC/DC žvaigždės darė pasaulinį turą neįgaliojo vežimėlyje, pamaniau problemos nebus ir man. Svarbiausia žiūrovams perteikti gerą emociją. Smagiai pajudu ir sėdėdamas.

O sunkiausia vasarą per karščius gyvenant prie jūros joje nesimaudyt. Už tai džiaugiuosi, kad dabar nors orai nelepina. Pagundos nėra. Man sako, kiaule, tu kiaule, o aš džiaugiuosi, kai pajūry lietus lyja ir tik plius penkiolika. Moralinis skausmas ir širdgėla dingsta (Juokiasi).

- Sakoma, jog uostamiesčio gyventojai jūrą lanko retai.

- Ne, ne, esu retas tų, kuris į šią kategoriją kaip tik ir nepatenka. Mūsų šeima jūros mėgėjai. Į pajūrį einame tiesiog pasivaikščioti su šeima, šunimi. Nesuprantu tų klaipėdiečių, kurie deginasi prie savo namo. Aš, žiema ar vasara, visada maudausi. Visi eina sustirę su striukėmis, šalikais, aš užsimanau, nusirengiu ir išsimaudau. Vanduo dar tik devyni laipsniai, o aš jau atidaręs maudynių sezoną. Man visi sako beprotis, bet dabar matau gerai, kad spėjau dar iki vasaros atsimaudyti.

- Kokį pliažą siūlytumėte rinktis poilsiautojams Klaipėdoje? Arčiausiai, ko gero, Melnragė?

- Mes dažniausiai keliamės į Smiltynę, kur mažiau žmonių, neišmindyti takai. Nuo perkėlos paminam dviračiais. Net ir žiemą čia nuvažiuojame. Kai būna pripustyta, žiauriai gražu... Pasidarai termosą arbatos ir varai miško takais.

- Nors karantinas dėl atšauktų koncertų scenos žmonėms kėlė ypač didelį nerimą, dabar jie vyksta kone vienas po kito, kurortuose žmonių pilna. Atlikėjams viskas baigėsi gerai?

- Mums per daug nepasijuto – bankams įsipareigojimų neturime, gyvenimas sudėliotas, todėl nematėme bėdos. Tik sėdėti namie ir neturėti galimybės pasportuoti – ne kažką. Moraliai namuose buvo sunku.

Dideli koncertai, kadangi avansas sumokėtas, atkelti į kitus metus, o daugiau neturime kuo skųstis. Iš valstybės gauname išmokas, nes dirbame individualiai. Pirmą mėnesį dar padirbome televizijoje. Dabar koncertai atsigauna. Nors ir mažesni, bet vyksta. Kiekvieną savaitgalį koncertuojame arba Palangoje, arba Šventojoje. Pajūris ūžia. Duok Dieve, kad neprasidėtų antroji viruso banga. Visi taip gąsdina aplink.