Vilija Lobačiuvienė: "Esu puolama iš visų pusių"

Tai ne pirma krizė Lietuvoje, ne pirmi bankrotai, ir aš jau daug metų padedu įmonėms ir žmonėms ieškoti išeičių.

Dabar bet kuri įstaiga atsisakytų mano paslaugų vien bijodami puolimo. Atsakingi žmonės turėtų galvoti, kaip įveikti krizę, politikai - priimti sprendimus, kurie ne gąsdintų žmones, o paguostų.

Joks žmogus vienas negali nieko išgelbėti. Ir juo labiau nesusirenka kokia taryba su ragana priešaky ir nenusprendžia, kurį žmogų reikia nubausti ir padaryti jam galą.

Tai paleista antis?

Mane pačią nustebino, kad kažkam išsprūdo neapdairi frazė ir iš to išpūstas toks muilo burbulas. Gal išties reikia tokių skandalų, kurie nukreiptų dėmesį nuo skaudžių problemų, sopulių ir tikrųjų suirutės priežasčių?

Sakoma, tikras pranašas nesigarsina, neskelbia tiesos turgaus aikštėj, nes jį gerieji žmonės užbadytų šakėmis.

Tikrai verčiau nelįsti į viešumą, niekur nesivelti.

Nuėjome su drauge į Jaunimo teatro spektaklį "Striptizo ereliai", ir jis neįvyko. Sakiau, nešam greičiau kudašių iš drabužinės, bet mane pastebėjo, ir bent dešimtis žmonių replikavo: "Dabar aišku, kodėl neįvyko".

Gerai, kad tai buvo inteligentiška publika, kad nedalijo pinigų, valdžios postų... Antraip man nebūtų taip lengvai pasibaigę.

Argi taip lengva įbauginti raganą?

Ypatinga ragana savęs nelaikau. Viskas prasidėjo nuo nekaltų žaidimų, nuo "Raganiūkščių mokyklėlės" pavadinimo. O išpūtė žiniasklaida.

Mano darbas išties susijęs su ezoterika, burtininkavimu, raganavimu, nes esu Liaudies medicinos centro vadovė.

Kaip atsitinka, kad respektabilūs verslininkai, politikai it avinai skerdyklon leidžiasi nuvedami pas įtartinas esybes, kurios į savo rankas ima jų likimą?

O kas neima? Ar nepatikime gydytojo atsakomybei savo gyvybės, ar žurnalistas negali suniokoti žmogaus likimo, o valdininkas - sugriauti gyvenimo savo parašu?

Žmogus niekada neturi prarasti savo proto, nuomonės ir savisaugos instinkto eidamas pas nežinomą psichologą ar būrėją. Tai, kas kitam žmogui yra visiškai normalu, man prirašoma lyg nusikaltimas. "Dviračio žiniose" mane nuolat bado ir preparuoja - tai yra tam tikra agresijos forma, psichologinis sadizmas. Aš manau, kad tie žmonės gal nevisaverčiai, gal jiems kas nesiseka, stengiasi mane įsiutinti ir dirgina, dirgina, kad imčiausi veiksmų. Buvau karštakošė, o dabar apaugau šarvais. Nors gal ir prikapsės...

Laimė, daug žmonių padėkoja ir pasako gerą žodį, palinki stiprybės.

Štai psichoterapeutai reikalauja iš žmogaus prisiimti atsakomybę už savo elgesį ir jausmus, o ne versti viską likimui.

O jeigu tas likimas jau įsikišo? Savo lemtį atsineša ne tik žmonės, bet ir valstybės. Jei lemta įvykti katastrofai, ji ir įvyks, kaip ir pakilimai. Kitiems žmonėms palengvėja, kai paaiškini, kad įvyko, kas turėjo, tada jie ima galvoti - gal galima permaldauti likimą, ieškot išeičių, kaip nors jį pakreipti? Aš tikrai nepadedu žmonėms labiau nukreizėti...

Kai kurie psichologai pripažįsta, kad žmogus per savo gyvenimą panaudoja vos 10 procentų savo intelektinių sugebėjimų. Jog, nutolę nuo gamtos ir gyvūnijos pasaulio, praradome savo "trečiąją akį" - telepatiją, telekinezę, gebėjimą kalbėtis mintimis.

Na, matot, kalbat kaip ragana. Be abejonės, kiekvieno žmogaus gyvenime krizė yra galimybė panaudoti tuos intelekto išteklius ir energijos rezervus. Juk atsitikus bėdai jis kalbasi su Dievu; vadinasi, įtaria, kad šalia egzistuoja ir kitos jėgos.

Šiems metams išpranašavote gerą naujieną: esą žmonės labiau šliesis prie artimo, labiau poruosis...

Čia irgi yra paradoksas. Negandos ir išbandymų metais, kurie paliečia ne vieną žmogų, o mases, padidėja gimstamumas.

Auginate svetimą vaikelį. Vis mažiau žmonių tam ryžtasi. Bijo paveldėjimų, kad nepasiseks užauginti "pagal save".

Aš visą laiką galvoju: jeigu šiandien yra sunku, kas pasakė, kad rytoj bus geriau? Susikaupiu dar didesniems sunkumams, kad išlikčiau. Tuščias reikalas tie pasiteisinimai, atidėjimas gimdyti kūdikį ar pasiimt globot.

Neturiu tokios minties net savo vaikus nulipdyt pagal save. Noriu tik atspėt, koks vaiko kelias, ko jis nori, ir suteikti galimybę jam būti savimi. O Vaidutį įvardyti kaip svetimą man liežuvis neapsiverstų. Kai atėjau į vaikų namus ir pasiėmiau jį savaitei, dviem, man pasiūlė paskaityti jo tėvų istorijas, bet man nereikėjo. Jeigu laukčiausi savo ir gimtų su kokia yda, - ar neauginčiau?

Gal kitiems jis būtų kitoks, o man būtų mano. Ir mes bendraujame su jo sesutės globėjais iš Jurbarko, o vasarą surengsime susitikimą su visais kitais jo broliukais.

Jus dar kaltina nuodėmėmis, kad kitas moteris gadinate savo elgesiu bei pasisakymais apie vyrų padermę.

Taip, aš negražiai kalbu apie diedus, kai jie chamiškai elgiasi. Būna, kad pagėrusių kompanijose prie manęs dėl to kabinasi, tada žiūriu, su kuo turiu reikalą.

Kai išvažiuoju į užsienio šalį, galiu pasijusti žmogumi ir moterimi. Ten nėra tokios nesveikos lyčių konkurencijos, kuri verčia mūsų moteris į save žiūrėt kaip į vartojamą daiktą, apkalbų objektą, imtis drastiškų priemonių, kad apsigintų. Užsieny galiu segėti sijoną ir nebijot, kad iš manęs pasityčios.

Ar vyrus traukia tik seksas?

Gundo išmintis, žinojimas. Bet moters ir vyro kūniškas grožis irgi svarbu. Man patinka bendrauti su protingu, įdomiu, bet gyventi... ir su labai išmintingu sunku. Na, o jeigu tik gražus, bet kalbiesi kaip su atsilikusiu vaiku...

Mūsų moterys vengia būti pavadintos feministėmis, bet viešai giriasi pasididinusios krūtis.

Moteris gali jaustis kaip prekė, jeigu jai svarbiau ne savo pačios, o kitų įvertinimas. Dėl grožio operacijų aš neteisčiau. Pažįstu moterį, kuri 57-erių metų sulaukusi pasididino krūtis ir sako: "Džiaugiuos, kad galiu nesegėti liemenėlės - jos stačios kaip jaunystėje". O dėl svetimkūnių... Juk dedamės ir širdies stimuliatorių, ir dantis protezuojame.

Ar įveikiate visas gyvenimo situacijas, ar kai kurioms pasiduodate?

Nedaužau galva sienos. Pagalvoju, ar tai likimo reikalas, ar pati prisidirbau. Jeigu pati įlipau, tai pasmirdės ir praeis. Bandau suvokti motyvus, kodėl taip pasielgiau, ir kaltų neieškau.

Mane laiko labai stipria, todėl nesiblaškau, nepuolu į paniką, nes tai dar labiau nei mane išgąsdintų kitus žmones. Anksčiau, kai pasijusdavau blogai, griebdavaus ritualų, klioviausi joga ir meditacija. Dabar nebėra laiko, tad stengiuosi išsilaižyti pati ir iškęsti.

Mums sunku, tarsi gėda atsiprašyti to, kuriam prikiaulinome.

Pusę amžiaus negalėdavau atsiprašyti. Galvodavau, karūną nuo galvos pamesiu. Dabar atsiprašau - ir žmogaus reikalas, atleist ar ne. Atsitinka, kad jau nebėra to, kurio nori atsiprašyti. Bet aš tikiu tolesniu sielų egzistavimu ir darau gera kitam žmogui kitoje vietoje.

Kaip atpažinti raganą?

Jeigu gatvėje gali atpažinti, tai - ne ragana.