Vilija Blinkevičiūtė: "Žaviuosi Klaipėdos žmonėmis..."

Ponia Vilija iki ministrės posto kopė nuo pačios žemiausios ministerijos grandies. "Į ministeriją atėjau 1983-aisiais, baigusi Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir gavusi čia paskyrimą. Pradėjau dirbti eiline revizore, praėjau visas grandis, tik niekada nebuvau skyriaus viršininke ar departamento direktore.
Dažnai žmonės, sužinoję, jog esu teisininkė, nustemba. Kodėl pasirinkau šią specialybę? Nežinau, bet jau septintoje klasėje tvirtai žinojau, jog būsiu teisininkė. Giminėje šios profesijos atstovų nebuvo, tik keleriais metais vyresnis pusbrolis taip pat pasirinko teisininko kelią. Šiandien man tikrai labai keista, jog buvau toks rimtas vaikas.
Gal mano pasirinkimui įtakos turėjo knygos ar matyti kino filmai. Tačiau tas noras mane lydėjo iki pat mokyklos pabaigimo. Mano bendraamžiai turbūt mena tuos laikus, kai į Teisės fakultetą įstodavo tik labai turtingų ir įtakingų tėvų vaikai. Mano tėveliai matė mano išgyvenimus, nes jie puikiai suprato, jog man, paprastų tėvų vaikui, įstoti į teisę - utopija. Mokyklą baigiau aukso medaliu, todėl laikiau tik vieną stojamąjį egzaminą, už kurį gavau pagal tuometinę pažymių sistemą aukščiausią balą - penkis."

Romantiška žuvelė

Dauguma su ministre bendravusių žmonių iš karto pastebi moters atkaklumą, užsispyrimą, norą žinoti ir išmanyti kuo daugiau. Vilija Blinkevičiūtė gimė ir augo Aukštaitijoje, Linkuvos miestelyje. Vakarų Lietuvoje dažnas mano, jog ponia Vilija - sava, žemaitė. Mat du panašaus pavadinimo miestelius labai lengva sumaišyti. Linkuva - Aukštaitijoje, o Laukuva - Žemaitijoje. "Iš tiesų pamatau žmonių veiduose nusivylimą, kai pasakau, jog nesu žemaitė. Bet juk tai nekeičia esmės, nesu dėl to blogesnė. O iš ko paveldėjau užsispyrimą ir norą nuolat tobulėti? Tai gavau iš tėvų. Mama man dažnai primena, jog pradėjusi lankyti pirmąją klasę garsiai pasakiau, jog ne tik pavysiu sesę trečiokę, bet ir pralenksiu ją, mokysiuosi dar geriau.
Aš esu gimusi su Žuvų ženklu. Jos romantiškos, ir aš tokia esu, tik, deja, gyvenimas dažnai priverčia nusileisti ant žemės. Turiu puikią intuiciją, bet kartu esu ir labai jautri. Kartais labai jautriai į viską reaguoju, tačiau manau, jog jei pritrūkčiau jautrumo ir žmogiškumo, gal nepasiūlyčiau daugelio radikalių sprendimų."

Cepelinų pardavėjos pyktis

Ministrė ne kartą buvo kritikuojama, labiausiai ją "vanojo" pensininkai. Kaipgi ją vertina gimtojo miestelio žmonės ir patys tėvai, jau sulaukę pensinio amžiaus? "Pas tėvus atvažiuoju gana dažnai, paskutinį kartą buvau per Motinos dieną. Mama pasakojo, jog priiminėjant garsųjį Pensinio amžiaus paankstinimo įstatymą, miestelyje žmonės kalbėjo, aptarinėjo. Vieni sakė, kad gerai, kiti abejojo, treti prieštaravo. Tačiau pykčio atvirai niekad nerodė. Miestelio žmonės jau seniai pažįsta mano tėvus, pagaliau ir mane pačią, žino mano charakterį, nuostatas ir velnišką užsispyrimą.
Dabar jau drąsiai vaikštau ir gimtojo miestelio, ir kitų miestų gatvėmis. Dažnai lankausi Palangoje ir nebepatiriu jokių akibrokštų. Taip, anksčiau jų buvo. Praėjusių metų vasarą Palangoje, moterų pliaže, prisistatė cepelinų pardavėja ir išliejo visą susikaupusį pyktį. "Aš jus pažinau", - kartojo ne kartą ir vis dėstė savo tiesą. Išsisakė, išsiliejo, paskui atsiprašė, sakydama, jog ne man tai taiko, o Seimo nariams. Aš ją puikiai supratau.
Praėjo kiek laiko, lankiausi Radviliškyje ir pamačiau tą pačią moterį. Ji priėjo prie manęs ir šypsodamasi užkalbino: "Ministre, ar atsimenate, kai buvome susitikusios moterų pliaže?"

Dieną - pliaže, vakare - diskotekoje

Ponia Vilija nedejuoja, jog dirba po dvidešimt valandų per parą. "Po įtemptų savaičių labiausiai traukia atvažiuoti į Palangą, pagulėti ant smėlio, tiesiog pažiūrėti į dangų ir apie nieką negalvoti. Na, o žiemą, kai į kurortą nevažiuoju, atsipalaiduoju plaukiodama baseine. Matyt, ne veltui esu žuvelė, kurią traukia vanduo.
Besisvečiuodama šalies kurorte, stengiuosi visiškai atsipalaiduoti. Labai mėgstu šokti, todėl net drįsau nueiti į Palangoje veikiančią diskoteką. Ir šokau visą vakarą - šokdino studentai, nedrąsiai prisipažinę: "Ministre, mes jus pažinome!"

Nemėgsta netikrumo

Pasiteiravome ponios Vilijos, ar garbingos pareigos nesugundė vyriškosios lyties atstovų rodyti daugiau dėmesio Socialinių reikalų ir darbo ministrei. "Ne, taip nėra. Iš karto pajaučiu netikrumą, o jo labiausiai gyvenime nepriimu. Juk ministro darbas yra laikinas, o santykiai tarp dviejų žmonių negali būti matuojami pareigomis. Neduok Dieve, jeigu man reikėtų gyventi su vyriškiu, kuris mane pakęstų vien dėl to, jog esu ministrė.
Koks vyras turėtų būti šalia manęs? Normalus. Išprusęs, bent jau ne mažiau už mane. Juk labai nemalonu bendrauti su žemesnio intelekto vyru nei pati esi. Mums, moterims, labai norisi, kad vyras būtų protingesnis už mus. Labai norėtųsi, kad jis turėtų humoro jausmą, nes be to šiame sunkiame gyvenime būtų galima išprotėti. Kai man būna labai sunku, į viską stengiuosi pasižiūrėti su humoru. Ir tai padeda. Jis turėtų būti ir ūkiškas, nes aš namuose visai nebeturiu laiko susitvarkyti. Gerai būtų, jei kas patalkintų."

"Klaipėdą pažįstu mažiausiai"

Anot ministrės, Klaipėda jai mažiausiai pažįstamas miestas. Gimusi ir augusi Aukštaitijoje, mokslus baigusi ir likusi gyventi Vilniuje, ponia Vilija į uostamiestį beveik neužklysdavo.
"Man visą laiką atrodė, jog klaipėdiečiai yra kitokie, jie sugeba labiau pasitikėti savimi nei kitų miestų gyventojai. Gyvenimas rodo, jog Klaipėda ir Vilnius - tolygūs miestai. Jūs daugelyje sričių jau pasivijote sostinę. Žinote, ką aš pastebėjau besisvečiuodama Klaipėdoje? Klaipėdiečiai - nepaprastai gražūs žmonės. Tikrai matyti, jog tai nėra provincijos miestas. Klaipėda - Europos miestas ir man tai labai smagu jums pasakyti", - sakė ministrė Vilija Blinkevičiūtė.