Vilhelmas Čepinskis: Aš apskritai esu Lietuvos vaikas

Per savo nelabai ilgą, bet gana turtingą kaip jaunam menininkui karjerą smuikininkas Vilhelmas Čepinskis gavo ne vieną pasiūlymą kurti užsienyje, tačiau Lietuvos palikti ieškodamas skalsesnio duonos kąsnio nesusigundė. Jis netiki tais, kurie teisinasi svetur išvykę dėl to, kad Lietuva jiems "nieko nedavė". Siūlo pirmiausia paklausti savęs, o ką pats davė Lietuvai.

V. Čepinskis kūrybinį kelią pradėjo mokydamasis Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, 1997 m. Niujorke baigė Džuljardo (Juiliard) muzikos mokyklą, vėliau - Lietuvos muzikos akademiją. Koncertuoti pradėjo vaikystėje. 2003-iaisiais už nuopelnus savo šaliai apdovanotas "Riterio kryžiumi", prieš tai Ispanijoje - medaliu "Kartu už taiką" - už meno sklaidą Europoje.

Naujienų agentūros ELTA korespondentė Birutė Mačienė su V. Čepinskiu kalbėjosi Kaune, netrukus po to, kai nuskambėjo daugiau nei valandą trukęs jo bei pianistės Loretos Haidari koncertas Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės salėje.

- Už lango - lapkričio lietaus dulksna, o šiltoje salėje - daugybė žmonių baltais medikų chalatais dėkingi ploja Jums už padovanotas dvasingas melodijas. Tai - iš tikrųjų padėkos koncertas. Ar daug tokių "įsiterpia" į Jūsų, kaip smuikininko solisto ar į Jūsų vadovaujamo ansamblio "Camerata Klaipėda", koncertinius planus?

- Būna, įsiterpia. Esu koncertavęs Kauno akademinėse klinikose, miesto 2-ojoje ligoninėje, kai kuriose Vilniaus gydymo įstaigose. Tiesa, ne visi tie koncertai - asmeniniai padėkojimai man sveikatą grąžinantiems gydytojams. Greičiau jie - labdara, jų kilnaus ir pasiaukojamo darbo pripažinimas. Galiu dar pridurti, kad man medikų publika yra nuostabi ir miela. Tai - labai išsilavinę žmonės, subtilūs ir geri meno vertintojai, todėl jiems groju su ypatingu malonumu.

Su Kauno Raudonojo Kryžiaus ligonine mane sieja ir kitoks ryšys. Pirmą kartą su jos medikais gyvenimas mane privertė susipažinti dar vaikystėje, 1985-ųjų rudenį, kai susilaužiau ranką, kurią daktarai čia tiesiog "sudėliojo". Groti tada negalėjau visus metus. O dabar lemtinga pažintis pasikartojo: rugpjūtį lūžo koja. Taigi man ši ligoninė - gana gerai žinoma. Todėl norėjosi, kad padėka jos žmonėms būtų išskirtinė, ypač dvasinga.

- Apie tą Jūsų lūžusią koją kažkaip niekas plačiai neskelbė. Nepykit, būtumėt Zvonkė, tai ir pirštelį išsinarinęs žurnalistų dėmesio neatsigintumėte ir sulauktumėte visuomenės užuojautos. Bet gal dabar galite nors trumpai "atkurti", kaip ta bėda Jums nutiko?

- Tai buvo Vokietijoje, gastrolėse. Turėjau groti solo. Iki koncerto buvo likę pusantros valandos. Skubėjau viešbučio laiptais, paslydau, koja kryptelėjo, ir pritūpiau nuo skausmo. Sunkiai šokinėjau ant vienos kojos, kol galop sceną pasiekiau. Kadangi sužalota koja iš karto pradėjo tinti, teko batą nusiauti. Grojau sėdėdamas ant kėdės, viena koja su batu, antra - be. Žmonės suprato, kas nutiko.

Tik po kelių valandų patekau pas gydytoją. Peršvietė koją, suleido vaistų, pritaikė įtvarą. Bet namo dar nevažiavau iki gastrolių pabaigos. Manyčiau, koncertų Vokietijoje kokybė dėl mano traumos tikrai nenukentėjo, juk smuikininkui svarbiau - rankos, ne kojos. Žinoma, su ramentais judėti scenoje nebuvo lengva, bet, pasirodo, galima, jei reikia.

Grįžęs namo rimtam gydymui pasirinkau jau minėtą Kauno ligoninę. Kaip šiandien matėte, jau galiu vaikščioti ir netgi salėje parodžiau, kaip sugebu lengvai pašokinėti ant abiejų kojų. Dėkui seniausios Kauno ligoninės medikams.

- Jei jau prakalbome apie dėkingumą, leiskite Jums priminti dar vieną geradarį kaunietį - verslininką Minvydą Znaidauską, kuris kas mėnesį Jus paremdavo tam tikra pinigų suma, kai mokėtės Jungtinėse Amerikos Valstijose, garsiojoje Džuljardo muzikos mokykloje. Ar grįžęs iš Niujorko M. Znaidausko firmai surengėte panašų koncertą, kaip ligoninei?

- Aš niekada nepamiršau ir nepamiršiu šio žmogaus gerumo ir dvasingumo. Esu jam labai dėkingas. Jis mane rėmė ne vienus metus, mes labai gražiai draugavome. Minvydo Znaidausko šeimą ne kartą kviečiau lankytis mano koncertuose, matėmės. Tikiu, kad šis įdomus, šiltas bei širdingas žmogus ateityje dažnai bus ir mano ansamblio pasirodymų garbingas svečias.

- Ar dėl Jūsų traumos nenukentėjo "Camerata Klaipėda" ansamblio, kuriam vadovaujate, naujo kūrybinio sezono planai?

- Tikrai nenukentėjo. Mes savo darbo sezonais neskirstome. Ir dabar ruošiam naują programą periferijai. Numatėme ir koncertų grafiką, viskas vyks, kaip žadėta.

- Iki šiol esate grojęs garsiausiose koncertų salėse Lietuvoje ir užsienyje: "Carnegie Hall" ir "Tilles center" (Niujorkas), "Concertgebouw" (Amsterdamas), koncertavote Rusijoje, Ispanijoje, Vokietijoje bei kitose šalyse. Ar galėtumėte pasakyti, kurioje iš salių jautėtės geriausiai, kuri Jūsų širdžiai būtų pati mieliausia?

- Net ir sunku pasakyti. Aš apskritai esu Lietuvos vaikas, todėl mieliausia man groti ten, kur tos Lietuvos dar likę daugiausia, - periferijoje. Jau seniai laksto mūsų talentai iš Lietuvos. Ir Lietuva, deja, neypatingai stengiasi juos sulaikyti. Gaila, kad taip yra. Gerai, išbėgusiųjų vietas užims indai, kinai, ir ką lietuviško mes Lietuvoje beturėsim?

O man gera Lietuvoje. Labai patinka groti mažuose miestukuose. Ir kaimo močiutės numegzta lininė servetėlė - dovana artistui, manau, yra ne menkesnis pagarbos ir dėkingumo ženklas už gėlių salone sukomponuotą didžiulę žiedų puokštę. Svarbiausia - publikos nuoširdumas ir meilė.

- Jei atvirai, kodėl Jūs, kaunietis, savo ansamblį kūrėte uostamiestyje (logiškai pavadinote jį "Camerata Klaipėda", bet ne "Camerata Kaunas"), gal vengėte konkuruoti su Kauno orkestrais?

- Manau, būtų užtekę vietos po Kauno saule ir mūsų ansambliui. Bet taip jau išėjo. Viską nulėmė pokalbis su ponu Eugenijumi Gentvilu, kurį senokai pažįstu. Klausė manęs, kaip sekasi, ar turiu kokių strateginių planų ateičiai. Sakau, norėčiau kurti ansamblį, tai jis ir pasiteiravo, gal tiktų tai padaryti Klaipėdoje. Sakau, pagalvosiu.

Paskui mane pasikvietė Klaipėdos meras. Važiavau neturėdamas jokio konkretaus atsakymo ar sprendimo varianto. Galvojau, išgersiu arbatos, pasišnekėsim, bet meras buvo labai konkretus: sako, rink savo muzikantus ir parodykit, ką sugebat. Pirmi koncertai įvyko po kelių savaičių, 2004-ųjų gruodį. Rimtai jiems pasirengėme, nes labai norėjosi parodyti, kad neperšame Klaipėdai katės maiše. Prisistatėme scenoje tokiu pavadinimu "Čepinskis ir ansamblis" . Paskui dar du koncertus surengėme kitų metų kovą, ir savivaldybė apsisprendė - taip gimė "Camerata Klaipėda".

Su šiuo ansambliu per metus surengiame apie 40 koncertų. Tai nėra mažai, todėl solinė karjera kažkiek sulėtėjo. Nes daug laiko vadovui atima ir ansamblio organizaciniai reikalai. Juk mūsų ansamblio muzikantai negauna atlyginimų - gyvena iš koncertų, todėl tenka suktis. Žinoma, jie turi ir kitus darbus, kitaip neišgyventų.

- Sekant kitų miestų bei visos Lietuvos pastarojo meto naujienas, kultūrai viltingų pranašysčių kažkaip sunku aptikti. Gal Klaipėda išimtis ir menininkams finansinio dėmesio gali skirti užtektinai, nepaisydama jokių krizės grimasų?

- Ne išimtis. Sudėtinga situacija ir Klaipėdoje. Iš savivaldybės mūsų ansamblis anksčiau gaudavo 200 tūkst. litų per metus. Salės repeticijoms neturim, - nuomojam, dar kainuoja autobusai koncertinėms kelionėms, turim ir kitokių išlaidų. Dabar finansavimas 50 tūkst. litų sumažėjęs.

Kas tris mėnesius teikiame ataskaitas savivaldybei, kaip naudojame lėšas. Žinoma, kai reikia, savivaldybės organizuojamuose koncertuose grojame nemokamai. Parengėme Klaipėdai 5 programas, nes labai atsakingai žiūrime į savo misiją. Kadangi muzikantai ansamblyje groja suvažiavę iš skirtingų Lietuvos miestų, salę repeticijoms nuomojamės Vilniuje. Dabar gresia pavojus likti be jos, nes salės šeimininkų planai keičiasi.

- Kiek muzikantų groja Jūsų ansamblyje ir kokią jo perspektyvą matote?

- Be manęs, dar yra 13 žmonių. Šitaip muzikuojančių grupių Lietuvoje daugiau nelabai rasite. Artimiausią perspektyvą mes dabar žinome. Kas bus kitąmet, - ne. Kaip minėjau, iki metų pabaigos surengsime keletą koncertų, kurių ciklą galėtume pavadinti taip: "Kultūros sklaida periferijoje".

Paskui "Camerata Klaipėda" vyks koncertuoti į Lenkiją. Gruodį numatytas kalėdinių koncertų turas Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune. Kitiems metams yra ir daugiau planų. Ar jie pildysis, kol kas ne vien nuo manęs ar mano vadovaujamo ansamblio priklauso.

Eltos inf.