Vida Žarnauskienė: "Tiesiog mane supa geri žmonės..."

Klaipėdoje mergina studijavo chorinį dirigavimą ir dainavo estradiniame ansamblyje su Edmundu Kučinsku. Kai jauna pedagogė gavo paskyrimą į Nidos mokyklą, jai čia pasirodė ankšta, manė pražūsianti saloje.

Bet metai bėgo, augo du sūnus. Kai vyras susirgo neišgydoma liga ir Vida suprato liksianti viena, panoro pagimdyti dar vieną vaiką. Ir tuomet jau džiaugėsi, kad sūnūs auga ne pagundų kupiname, triukšmingame mieste, o yra tikri gamtos vaikai, jautrūs, nešiurkštūs, niekada neįžeisiantys tėvų.

Trys sūnūs saugojo mišką, pažino kiekvieną jo kampelį, ne kartą gesino gaisrus.

"Ir labai daug grybų nešė, nespėjau jų valyti nei doroti jų sugautos žuvies. Kur šią akimirką mano sūnūs? Vyresnieji - mariose, trylikmetis pagrandukas - mokykloje.

Darius Klaipėdoje turi šeimą, bet čia liko tėvo žvejybos įmonė ir senas geras botas, tad dirba čia. Vidurinysis, Giedrius padovanojo man du vaikaičius, na, ir mažiukas, Algirdas tiesiog prigludęs prie mūsų.

Savaitgaliais dirba medžioklėje varovu, gauna po 20 litų. Vaikai - mano užvadėliai: nėra darbų, kurių kratytųsi ar nemokėtų: net valgio atneša man pavargusiai, grindis išmazgoja", - didžiuojasi motina.

Ji pati labai mėgsta suktis virtuvėje, sutaiso per 30 žuvies patiekalų. Sako, iš pigiausios kaulėtos sumaltos žuvies galima nuostabiausią srėbalą išvirti. Kai turėjo savo barą, žmonės Vidą net vadinę Žuviene. Sterko karbonadai, rodos, tradicinis neringiškių patiekalas, prisilietus Vidai, įgauna ypatingą skonį.

Ji sako: "Žuvį reikia pamarinuoti, širdies kertelėj turėti kažką slapta, be to, patiekalą turi paversti akims puota, mažu stebuklu".

"Turėjom su vyru tokią rūkyklą - bačkelę. Vežėm ungurius net iš Kaliningrado. Kartą rūkykloj juos sudeginau, bet įdėjau į stiklainius ir uždirbau trigubai", - pasakoja Vida prisiminusi laikus, kai kapeiką prie kapeikos dėjo.

Kai prieš tris su puse metų jos vyras mirė, moteris metus "galus darėsi", nerado sau vietos. Bet nutarė, kad toks sielos įšalas - nieko gero, metas suimti save į rankas.

Paėmusi paskolą, nupirko sūnui butą. Paskui dar didesnių rūpesčių atsirado: "Mintis atidaryti savo viešbutį kuteno. Vyras visada viską apskaičiuodavo: "Dar ne laikas statyti, mažai pinigų turim", sakydavo, bet apie tai mes svajojom. Jis net savo viziją buvo nupiešęs, tai aš dešimt kartų didesnį būstą pastačiau...".

Ir inkaras, ir gelbėjimosi ratas

Vidos namelis Preiloje buvo bene prasčiausias. Ji vėl ėmė paskolą, pasitelkė architektą Juškį iš Kauno, kuris ir suprojektavo "Kuršmarių" viešbutį, per kurio septyneto kambarių langus matyti plytinčios sidabro marios. "Aš visada noriu būti pirma", prasitarė moteris. "Nereikia man didelių pinigų, bet labai smagu bendrauti su žmonėmis".

Statybos reikalus, dokumentus sakė tvarkiusi "be žuvies ir gintarų", tik turėjo daug kantrybės, tad nė vienas valdininkas jos neatstūmęs. Dėkinga jaučiasi Neringos miesto architektui Valančiui.

Kavinėje vienu metu galėsią valgyti pusšimtis svečių, juos sodinsianti ir kieme. Na, o žuvį gaudys ir perdirbs Vidos sūnūs. Barmenas sėdės tautodailininko išdrožtame "laive", o lankytojai - tarsi ant laivo krašto... Padavėjos vilkės juodus sijonėlius arba baltus šortus, nešios "marių mergų" kepurėles.

"Taip, viešbutis pririš mane kaip inkaras. Štai Preiloje svečiavęsis vokietis primygtinai kvietė mane padirbėti jo restorane Vokietijoje, bent mėnesį. Sakau, tegu pasaulis ateina pas mane, po mano stogu tegu apsistoja įvairių šalių ir kultūrų žmonės", - šypsosi gaspadinė. Per

Naujus metus po šiuo stogu jau turėtų maža šventinė minia susirinkusi ūžti.

"Žinau, kaip sunku bus surinkti gerą 12-15-kos darbuotojų personalą. Labai daug samdysiu vietinių žmonių. Sūnus atsisakė barmenais dirbti, nors atrodytų išties šauniai - verčiau, sako, krauk, mama, mums "juodą", sunkiausią, darbą". Šeimininkė sako bent jau pirmąjį darbo mėnesį svečius pamaloninsianti pačios pagamintais patiekalais.

Klausiu, ar kaimynai preiliškei prabangos ir sėkmės nepavydi? Atvirkščiai, visi palaiko jos idėją. Žilagalviai kaimynai vokiečiai, nusipirkę naują automobilį, savąjį transporterį padovanojo Vidai.

"Visi mano kaimynai - šaunuoliai", sako šeimininkė. "Ir Lisauskai, ir Elytė - tiesiog mane supa geri žmonės. O dėl darbuotojų - nesibaiminu, kad nesuvaldysiu kolektyvo. Jei kas ko nepadaro, pati padarai, vaikai prišoka, marti Ingutė ir būsimoji marti. Savų žmonių pakanka.

Vikingo belaukiant...

Statybos baigtos, bet ji ir dabar keliasi penktą ryto, o kartais ir antrą nakties. Susirašo, ką jai daryt, kokį dvidešimt darbų per dieną, sudėsto mintis kaip į lentyną. Ir blogai jaučiasi, jei ko tądien neįvykdė, jei darbai nesirikiavo vienas paskui kitą. Dabar Vida galvoja, kaip viešbutį kuo jaukiau apstatyti.

"Kai pavargstam su saviškiais, kai iš po kojų žemė plaukia, tada sėdame laivelin, ir - pas Beatričę ir Šarūną Laužikus plaukiam, į "Ventainės" poilsinę. Pilni energijos grįžtam. Vos keliolika kilometrų vandeniu iki tų žmonių, kurie bankui už mane garantavo, kad grąžinsiu paskolą, o juk dorai manęs nė nepažinojo. Jiems užteko man į akis pažvelgti", sako Vida.

Ar našlė nebesitiki rasti sau artimą žmogų? Gal atsiras koks vikingas, laivų statytojas? "Draugą būtų šaunu turėti, bet gal ir būtų našta prie ko prisirišti.

O ir vaikai, be galo mylėję tėtį, kito nepripažintų. Tegu žvilgčioja, pasimoko iš manęs vyrai verslo gudrybių. Man smagu: maunu, kur noriu, vaikštau viena kaip katinas", atvirauja Vida.

- Vasarą, kai tik pusę pastatyto namo stūksojo, čia buvo užsukęs Prezidentas Valdas Adamkus su žmona ir kitais ponais. Ponia Alma sakė: "Nėr geresnės vietos, kaip čia", o ponas Valdas sakė merui, kad turėtų man padėti", - pasakoja moteris.

Ji prisimena, kaip vienam paramos fondui ji paruošė projektą, kainavusį pačiai 17 000 litų - deja, atėjo atsakymas "Netinka".

Moteris mano, jog neteisinga neringiškius visada atstumti, visokie fondai įsivaizduoja, kad vietos gyventojai pinigų turi kaip smėlio, kad tik ir plaukia turistai.

Bet sumanymų išties tarsi vėjas pripusto. Žiemą Vida traktoriuku veš karštą maistą ant ledo styrantiems žvejams iš visos respublikos, kviesianti juos pirtyje pasikaitinti. Norintieji su žiūronais iš priešpirčio galės stebėti žvejų panoramą. Sudarytos sutartys su Kaliningrado, Maskvos, Kauno turizmo agentūromis, pažinčių klubais.

"Vasarėlė baigias, ir mūsų žmonės lyg pavargsta ir sustoja. Reikia dirbti ir judėti, kviesti žmones. Jokiais būdais negalim skųstis. Reikia tik mąstyti, dirbti ir pabaigti darbą iki galo, - sako Vida Žarnauskienė.

Kelią pastoti gali tik briedžiai

Per tiek metų dešimtis audrų atlaikė preiliškė. Bet sustabdyti ją įstengia tik... briedžiai. Sykį išsiruošė šeštą ryto į Klaipėdą, į ansamblio repeticiją. Ant kelio į autobusą pora briedžių stovi, ragus surėmę.

Paskui kaip kine jie peršoko į skirtingas tako puses, moteris jau nudžiugo, bet žvėrys ir vėl surėmė ragus, ir stovi kaip įkąsti, kaip skulptūra. Teko grįžti namo.

Apie žvejybą ir nutikimus mariose Vida sakė galinti knygą parašyti. Gal taip ir bus, kai ramia širdimi po daugelio metų savo verslą palikuonims perdavusi, galės atsiminimų jūrai atsiduoti...