Viačeslavas Mitrochinas: "Cirkintis irgi reikia mokėti"

Kas traukia čia vis grįžti?

Kitas dalykas. Tais laikais, kai pradėjau groti (tai buvo 1967 m. Po armijos iš Liepojos persikraustė į Rygą, kur dirbo su Raimondu Paulu - grojo roką, džiazroką bei R. Paulo sukurtą muziką garsioje tų laikų grupėje "Modo". - Aut. past.), Lietuvoje daugiau dėmesio buvo skiriama džiazui. Latviai, priešingai, dievino roką. Tik, laikui bėgant, tas rokas įgavo kitokią formą - priartėjo prie šiuolaikinės muzikos.

Šiuo metu Latvijoje mūsų atliekama muzika nėra populiari. Yra klubų, kur galėtumėm groti. Tačiau verslininkai mieliau renkasi jaunus muzikantus, kurių pasirodymai pigesni. Tai neteisingas latvių verslininkų požiūris. Jie neria kilpą savo verslui. O ką daro "Kurpiai"! Jie lieka ištikimi savo tradicijai. Džiazas Lietuvoje labiau suprantamas.

Gyvenate kaip Brėmeno muzikantai - "Nėr nieko geriau, kaip klajoti po pasaulį".

Toks jau tas mano gyvenimas, - suraukia kaktą. - Būtų nuobodu groti vienoje vietoje. Nors šią vasarą pabandėme tai daryti. Dviese grojome Rygoje, "Domskaja ploščad". Daug užsieniečių... Bet kai kam tai atrodė juokinga.

Kas juokinga? Kad Mitrochinas, kažkada grojęs su R. Paulu, dabar uždarbiauja kaip koks gatvės muzikantas?

(Kilsteli pečius.) Žmonės tai interpretuoja kaip žeminantį dalyką. O man gražu! Be to, tai - reklama. Taip net keturis kartus į užsienį išlėkėm. Žodžiu, nupirko už labai neblogus pinigus.

Vis grojat, grojat... O kada į pensiją?

Kam muzikantui pensija? Tiesa, pavargstam, bet reikia groti taip, kad būtų malonu. Aš ir grupės muzikantus mokau - apgaudinėkit klausytojus. Jis turi manyti, kad jums groti lengva. Scenoje reikia emociškai išsikrauti ir nuo teigiamų žiūrovų reakcijų pasikrauti.

Ar grupės "Mitrochin's Master Band" nariui užtenka tik muzikinių gabumų?

Ne. Reikia, kad jis gerai sutartų ir su kitais grupės nariais. Savo grupei neieškau gerų berniukų. Jis gali būti ir bad boy. Bet svarbu, kad būtų sugyvenamas. Mes daug laiko praleidžiam kartu - mašinoje, viešbutyje, ant scenos.

Jei iš jūsų pasirodymo išmestumėm visus šou elementus. Kas liktų?

Tik muzika, kurios jūs klausytumėtės ilgiausiai penkias minutes. Paskui pasidarytų nuobodu. Aš nesu iš tų muzikantų, kuris groja tik sau. Kam reikalingas džiazas, jei jo negali parduoti? O šitie šou elementai.. - mosteli ranka. - Aš juos vadinu cirku. Bet cirkintis irgi reikia profesionaliai.

Jūsų atliekamoj muzikoj nemažai čigoniškų motyvų. Ar tai galima sieti su jūsų prigimtimi?

Ne, ne... Tie čigoniški motyvai gimė savaime... Iš prigimties esu juokdarys. Patinka linksminti žmones, kartais balansuoti ties vulgarumo riba (smuikininkas tarp kojų laiko smičių ir smuiką brauko juo. - Aut. past.) Bet, taip žaisdami, kelis kartus nusvilom. Dabar ribos stengiamės neperžengti. Bet intrigą bandome išlaikyti. Pavykęs numeris įkaitina publiką ir, suprantama, mus.

O jei nepavyksta?

Sulaukiame šiurkščių komentarų, priekaištų. Tada jauniesiems muzikantams patariu nekreipti dėmesio ir stengtis apsisaugoti nuo neigiamos energijos. Tikiu energijos galia ir jos įtaka.

Kaip dėl vienatvės - ieškote ar bėgate nuo jos?

Ieškau. Rygoje su sūnum nusipirkome namą. Tai aš jame ir krapštausi. Arba, įsėdęs į savo raudonąją mašiną be stogo (šis modelis vadinamas naujuoju zaporožiečiu), kur nors lekiu. Patinka... Dar kuriu videofilmus, fotografuoju... Tai darau tik tada, kai esu vienas.

O kūrybinės krizės? Daug jų buvo?

Negaliu tai vadinti krize, bet kelerius metus negrojau. Dabar suprantu, jog tai buvo naudinga - atsikračiau štampų. Perversmo laikais, kai keitėsi santvarka, buvau nusprendęs viską mesti ir lėkti į Kanadą. Keletą savaičių ten pagyvenau. Nepatiko. Viskas svetima. Žmogus turi gyventi ten, kur gimė. Dirbti gali bet kur.

Tiesa, prieš Kanadą dar bandžiau "bizniauti". Važinėjau į Lenkiją. Galiu net pasigirti, - juokiasi, - verslas sekėsi puikiai. Vėliau susimąsčiau - kam daryti tai, kas nemiela širdžiai. Juk aš galiu groti! Taip 1996 metais ir subūriau "Mitrochin's Master Band".

Daugelis menininkų prieštarauja, kai jų atžalos renkasi tėvų profesiją. Ar palaiminote sūnų prieš jam pasirenkant profesionalaus muzikanto karjerą?

Manau, kad tokie menininkai bando apsaugoti savo atžalas nuo nesėkmių, kurias jie patys patyrė.

Deniso niekad neraginau ir neverčiau muzikuoti. Tačiau draugas kartą pastebėjo: "Negali būti, jog sūnus iš tavęs bei buvusios žmonos (ji irgi dainavo) nieko nepaveldėjo". Pabandė, patiko, baigė konservatoriją, o šiandien jau nebegali ir dienos išbūti negrojęs bent kelių valandų. Kai prieš šešerius metus prisijungė prie grupės (groja smuiku, gitara ir dainuoja), sūnus prisipažino, jog seniai apie tai svajojo. Kaip galima uždrausti?..

Ar galiu sakyti "Mitrochinas - žvaigždė"?

Baikit. Juokinga. Visi esame paprasti žmonės. Atminkit, daug dalykų šiame pasaulyje daroma dėl pinigų. Žvaigždės kūrimas - raudonas kilimas, apsauga, puošnūs drabužiai - tik įvaizdis, žaidimas. Vieni į žaidimą įsijaučia labiau, kiti - mažiau. Jei pinigai ir šlovė žmogų keičia, jis - netikras.

Turiu dvi "Porche" mašinas, kurios po kelerių metų jau bus retro... Ką man dabar daryti - eiti ir šaukti, koks aš kietas? Tiesa, niekšų pasitaiko. Tačiau ir mes su jumis ne šventi, - šypsosi. - Na, nebent, kai miegame veidu į sieną.

Važiuodamas į gastroles, ką įsimetat į savo kelioninį krepšį?

Dantų šepetėlį ir skustuvą. Jei gastrolės ilgesnės, - keletą drabužių. Kad neišsiskirčiau iš minios, - šypsosi. - Užtenka, kad salėje ir taip stoviu aukščiau nei jūs.

Ar jūsų šukuosena - sceninio įvaizdžio dalis?

Ai, šiandien mano plaukai išsitaršę, - perbraukia juos ranka. - Vanduo netinkamas. Plaukus dažau sruogelėmis - žilas esu. Man visada patiko ilgi plaukai. Tik gaila, kad dabar jie nemadingi.

Džiazą vadina velnio muzika, o velnias mėgsta gundymus. Ar daug turėjote meilės nuotykių?

Jaunystėje - taip. Dabar jau ne tas amžius... - atsidūsta. - Vis stebiuosi savo sūnumi. Jis jau kuris laikas gyvena su mergina. Ir tiems nuotykiam, regis, yra abejingas. O va aš - keliskart išsiskyręs. Šiuo metu gyvenu su daug jaunesne mergina.

Be to, pastebėjau, kad pasikeitė gyvenimas, santykiai tarp žmonių. Kitokia ir muzikantų karta. Mūsų laikais beveik visi išgerdavo - tik vienas daugiau, kitas mažiau. Šiandien muzikantas - arba narkomanas, arba visai negeria, nerūko. Ir paskui sijonus ne taip laksto - bijo AIDS... - juokiasi.