Viačeslavas Mickevičius: "Atsakau mane kankinusiems mokytojams"

Fizikos genijaus Alberto Einšteino vaidmenį šiame žaismingame vaidinime sukūręs aktorius Viačeslavas Mickevičius prisipažįsta, kad daug pastangų įdėti kuriant personažą neprireikė, nes kai kurie keistoko mokslininko būdo bruožai jam pačiam labai artimi ir pažįstami.

Viačeslavai, esate vadinamas žmogumi-orkestru, bardu, aktoriumi ir vieninteliu Lietuvoje gatvės cirko artistu. Iš kur tiek daug visko yra jumyse - noro, talentų ir jėgų įgyvendinti neįprastus sumanymus?

Smalsumas, domėjimasis, noras bendrauti atėjo dar iš vaikystės. Jau tada buvau tiesos ieškotojas. Nemėgau meluoti, mačiau daug neteisybės pasaulyje, man nuolat kildavo egzistencinių klausimų. Vaikystėje mane supo ypatinga aplinka - turėjau puikių galimybių pažinti pasaulį. Augau gamtoje, šalia namų pievose ganėsi karvės ir žirgai, namus supo miškai, po kiemą ganiau vištas ir antis. Nebuvo jokio interneto, o gyvenimas atrodė toks nuostabus ir paslaptingas. Domėjausi absoliučiai viskuo. Tikrą draugą susiradau gal kokioje 9-oje klasėje, iki tol ir vienas turėjau ką veikti.

Šis mano vaiksytės užtaisas užaugo kartu su manimi. Dar ir dabar esu daugelio daiktų išradėjas. Iš naujo juk ir dviratį sau galima atrasti ar kokį kitą daiktą, kurį primiršęs buvai bėgdamas per gyvenimą.

Tai kaip atradote Albertą Einšteiną?

Idėja perkelti šį nuostabų mokslininką į sceną gimė man dar gyvenant ir dirbant Klaipėdoje. Tiksliau, mes, trys šio spektaklio kūrėjai - režisierė Sigita Pikturnaitė, aš ir aktorė Sandra Latanauskaitė, spirgėjome mintimi sukurti vaidinimą, kuriame pats Einšteinas vaikams ir jų tėveliams pasakotų apie dėsnius, kuriuos atrado, ir kartu parodytų mums visiems, koks nuostabus gali būti pasaulis; ir kad tokie mokslai, kaip fizika ir matematika, anaiptol ne kalėjimas, kuriame mokyklose vaikus kankina ir gąsdina. Personažas nuostabiai greitai prie manęs prilipo.

Buvau pakviestas vesti dvyliktokų išleistuvių vakarą. Šovė mintis, kad niekas geriau už patį Albertą Einšteiną to nepadarys. Turėjau tada ilgus plaukus, iš teatro pasiskolinau ūsus ir pūkuotas šlepetes - tokias labai mėgo keistasis genijus. Į "Švyturio" menų doką, kuriame vyko renginys, įriedėjau su savo mažuoju raudonu automobiliuku. Surengiau abiturientams "paskutinį egzaminą" - taip ir gimė mano Einšteinas.

Ar greitai perpratote šio genijaus charakterį, ar ilgai teko jaukintis tokį neįprastą personažą?

Žinoma, skaičiau ir domėjausi jo gyvenimu, peržiūrėjau ne vieną vaizdo medžiagą. Atradau ir panašumų. Pavyzdžiui, man, kaip ir Einšteinui, be galo sudėtinga nuosekliai ką nors daryti. Pradedu vieną darbą, metu, griebiuosi kito ir taip einu ratais. Užtat po kiek laiko tuos primirštus darbus darau su didžiuliu malonumu, tarsi iš naujo atradęs.

Ar tiesa, kad mokykloje labai sprangūs buvo matematikos ir fizikos mokslai ir kad būtent šios disciplinos temdė jūsų spalvotą vaikystę?

Gal skambės kraupokai, tačiau dabar pasakysiu nuoširdžiai: situacija su šiomis disciplinomis buvo tokia, kad kildavo minčių eiti į mišką ir kišti galvą kilpon. Man, vaikui, tokia išeitis atrodė lengvesnė už būtinybę pasakyti tėvams, kad trimestre mano matematikos žinios įvertintos dvejetu. Tai buvo košmariška būsena. Sapnuodavau naktimis ir mokytoją, ir pamokas. Kai klausdavau, kodėl turėčiau kišti į galvą tai, ko man tikrai neprireiks, sulaukdavau atsakymo, kad va - statysiu namą, tai nemokėsiu apskaičiuoti, kiek plytų jam reikės. Tuomet atšaudavau, kad namą man statys statybinininkas, o aš - vaidinsiu. Ir kad kiekvienas žmogus turi gyvenime daryti tai, ką moka geriausiai ir kas jam labai patinka.

Gal ne tiek skaudu, kad nesupratome vieni kitų mokykloje, kiek tai, jog tokius mokslus mūsų vaikams iki šiol bruka tik per prievartą be jokios išmonės ir motyvacijos. Beje, tik neseniai sužinojau, kad mano auklėtoja trimestro gale eidavo pas tiksliųjų mokslų mokytojus ir jai kažkaip pavykdavo išprašyti man ketvertų už tiksliąsias disciplinas. Buvo ir supratingų pedagogų.

Kas dar jums nepatiko mokykloje?

Kiekvienas mokytojas būdavo šventai įsitikinęs, kad tik jo dėstomas dalykas yra svarbiausias, o visi kiti - antriniai. Tai labai erzino. Niekada nenorėjau grįžti atgal į mokyklą, ji iki šiol man asocijuojasi su kalėjimu. "Linksmoji Einšteino laboratorija" - tai atsakymas tiems pedagogams, kurie mane kankino. Atsakymas, jog galima mokyti su didele meile ir fantazija, galima užkrėsti vaikus mėgti ir matematiką, ir fiziką. Einšteinas yra pasakęs: išsilavinimas yra tai, kas mums lieka, kai pamirštame, ko išmokome mokykloje. Ši jo mintis - tobula, - šypsosi.

Kodėl idėja pastatyti šį spektaklį uostamiestyje buvo numarinta?

Visos pastangos pastatyti spektaklį Klaipėdoje nebuvo realizuotos. Tuomet teatrą jau uždarė rekonstrukcijai, net repertuarinius spektaklius buvo sudėtinga rodyti, ką jau kalbėti apie mūsų idėjų įgyvendinimą...

Žalią šviesą edukaciniam naujojo cirko spektakliui "Linksmoji Einšteino laboratorija" uždegė režiserius Jonas Vaitkus, priglaudęs mus Rusų dramos teatre. Sako - darykit. Jei komisijai patiks, priimsime kaip repertuarinį spektaklį. Patiko - priėmė. Labai daug pritarimo gavome ir iš aplinkos. Užpildėme paraišką Kultūros rėmimo fondo lėšoms gauti. Mus parėmė. Kartą bendravau su vos iš matymo pažįstamu žmogumi, kuris pasirodė esąs didelis verslininkas, eksportuojantis medieną į užsienį. Įsikalbėjom, papasakojau kuo užsiimu, jam pasirodė įdomu - pasisiūlė padėti, leido imti tiek medžiagų vaidinimui, kiek tik reikia. Vėliau atėjo į spektaklį su savo vaikais, ir jiems labai patiko.

Žinote, kai turi nerealią idėją ir labai ja degi, ji pasmerkta sėkmei, nes įkvepia visus, kurie prie jos prisiliečia.

Kokį prisimenate gyvenimą Klaipėdoje? Juk čia mokėtės aktorystės, vaidinote teatre. Beje, kodėl nusprendėte palikti uostamiestį?

Klaipėdietiško gyvenimo laikotarpį prisimenu su nostalgija. Puikūs buvo metai kūrybine prasme, nors teko ir pabadauti, zuikiu viešuoju transportu pasivažinėti. Klaipėda man asocijuojasi ir su naktiniais pasisėdėjimais teatre gludinant vaidmenis. Šiame mieste buvo mano, kaip aktoriaus, pradžia. Kodėl pabėgau? Na, kai pusę pinigų atiduodi už nuomą ir skaičiuoji centus nuo algos iki algos, nelabai turi, žmogau, iš ko rinktis... Vilnius - mano vaikystės namai, čia turiu kur gyventi ir duonai užsidirbu. Važiuodamas į sostinę nekėliau sau tikslo įsitvirtinti, tačiau dabar, galima sakyti, jau įleidau šaknis.

Esate visų galų meistras. Kaip šovė į galvą mintis rengti gatvės vaidinimus, mokytis cirko elementų?

Kai buvau dešimtokas, jodinėdamas nukritau nuo arklio ir susilaužiau stuburą. Visą vasarą teko praleisti gulint prikaustytam prie lovos.

Gulėdamas ligoninėje visiškai bejėgis, nusprendžiau, kad vos tik atsikelsiu - naudosiu savo galimybes, kiek tik pajėgsiu, nes gyvenimas duotas vienas. Tik mano reikalas, kiek aš sugebėsiu iš savęs išspausti.

Gatvės cirku susidomėjau užsienyje. Dirbau statybose, o laisvalaikiu bėgdavau stebėti gatvės vaidinimų. Stebėdavau išsižiojęs, iš po skverno šį bei tą nusifilmavau. Grįžes Lietuvon tiesiog pradėjau tai daryti. Gatvės cirkas mane maitina ir perkeltine, ir tiesiogine prasme. Mano ringas - muzika, gatvės vaidinimai, teatras ir renginių vedimas. Šie keturi banginiai yra mano dabartinis gyvenimas, mano kasdienybė.

Ar tiesa, kad studentavimo metais taip užsimanėte gitaros, jog nutarėt badauti, kad tik nusipirktumėt?

Buvo tokia juokinga istorija. Tėvai duodavo porą šimtų litų mėnesiui, liūto dalis išeidavo nuomai, o likusius pinigus bandžiau išdalinti, sutaupyti. Anuomet prekybos centruose buvo galima nusipirkti tokių riešutų ir džiovintų vaisių rinkinukų, vadinome juos "bomžpakiais". Sutelkęs visas matematikos žinias, suskaičiavau, kad jei tris pakelius nusipirksiu per dieną ir tam išleisiu tik 1,50 Lt, likusius susitaupysiu gitarai. Buvo momentų, kai lipdavau laiptais ir aptemdavo akyse, kartais jaučiausi kaip senis, visiškai neturėdavau jėgų. Viskas baigėsi tuo, jog apie mano tikslą sužinojo tėvai. Pardavė seną "žiguliuką" ir nupirko man gitarą. Nuo to laiko dainuoju ir pats kuriu dainas.

Apie ką dainuojate ir kam skirtos jūsų dainos?

Nedainuoju tik apie meilę. Nenoriu, nes banalu ir nuvalkiota. Mano dainos - chuliganiškos, tekstai - socialiniai, sakyčiau, gal globalūs. O šiaip temas dažnai padiktuoja pats gyvenimas - tai, kas vyksta, kuriama aplinkui. Pvz., Lietuva turbūt turi daugiausia akropolių pasaulyje... Vienoje dainoje nusprendžiau lietuviškuose akropoliuose apgyvendinti graikų dievus. Manau, kad mano dainų klausytojai - visi žmonės, turintys sveiką požiūrį į pasaulį, kovojantys su vidutinybėmis.

Jei ne žmogus-orkestras, kas tuomet būtų Viačeslavas Mickevičius?

Labai mėgstu istoriją. Greičiausiai būčiau koks sausas istorikėlis su dideliais akiniais.

Kokį kalną dar ruošiatės įveikti artimiausiu metu?

Man patinka viskas, ko Lietuvoje dar nėra arba yra labai mažai. Gyvendamas Klaipėdoje susidomėjau stepu ir bandžiau mokytis. Perpratau apie 40 šio šokio žingsnelių. Vėliau nusipirkau stepo batus ir dabar galvoju, kad reikia rasti laiko ir pasimokyti dar daugiau. Nežinau, kur visa tai dėsiu, bet tikrai žinau, kad ateityje pravers...