Verslininkė Jolanda Šoblinskienė: "Teko daug dirbti ir mokytis iš savo klaidų"

Vaikams ūgtelėjus, pradėjome statybas Vydmantuose, mano gimtinėje. Svajojome ten įkurti viešbutuką, kavinukę... Liko tik vidaus apdaila ir aplinkos apželdinimas, kai vyras pamatė vietą, kurioje dabar stovi "Vienkiemis". Pamatė ir nusprendė: kursimės čia. Aš baisiai spyriojausi: Vydmantuose jau beveik baigtos statybos, pinigai baigėsi. Beprotybė! Tačiau vyras tvirtai laikėsi savo vizijos.

Nors abu esam tikrų tikriausi kaimiečiai, buvo nelengva. Dirbome patys: vyras per metus pastatė pirmąjį pastatą, man atiteko aplinkos tvarkymas. Teko išvežioti, išlyginti žemes, sodinti, ravėti. Labai daug padėjo sūnus. Džiaugiuosi, darbštus vaikas užaugo.

Sakėte, kad iš pradžių viskas atrodė siaubinga...

Man trūko ramybės, vienumos. Laukdavau nesulaukdavau, kada pagaliau tie svečiai išvažiuos. Pirmieji klientai nebuvo geri - triukšmaudavo, nekultūringai elgdavosi. Trūko patirties, teko dirbti ir mokytis iš savo klaidų. Mano įgyta agronomės specialybė versle maža ką padėjo. Dabar studijuoju turizmą - reikia žinių.

Ar verslas "neskriaudžia" asmeninio gyvenimo?

Kiekvieną dieną graužiuosi, kad šeimai skiriu per mažai dėmesio. Keliamės šeštą, grįžtam vėlai vakare. Visą laiką skiriame darbui. Nuo pavasario iki rudens nėra kada nė televizoriaus įsijungti. Aš net nežinau, kokie kanalai dabar rodomi. Kiekvieną dieną pažadu, jog skirsiu nors kelias minutes sau. Iki šiol nepavyko. Gal nemoku planuoti...

Daug dirbate. Ar jaučiatės laiminga?

Prieš 6-7 metus jaučiausi baisiai nelaiminga: per daug dirbu, pavargstu... Po kelionės į Austriją viskas pasikeitė. Pamačiau, kad užsienyje šeimininkai dirba dar daugiau.

Ar dabar jau galite sakyti, jog atradote savo vietą po saule?

Tikrai ne. Mes dar tokie jauni, turime daugybę planų. Tik mes nelinkę apie tai kalbėti. Mes tiesiog darome.

Ar norėtumėte, kad vaikai sektų jūsų pėdomis?

Jie patys nuspręs ir pasirinks. Sūnus daug vargo matė, tad kol kas apie tai nieko nekalba. O dėl jaunėlės visko gali būti. Nors jai tik trylika, ji akylai stebi, kaip aš vadovauju, sekioja mane...

Ar jūs griežta savo vaikams?

Žinau, kad elgiuosi negerai, bet negaliu liautis reguliavusi vaikų gyvenimo. Daug bambu. Su dukra mes labai artimos. Sūnų auklėju kaip tikrą vyrą: mokau jį ir skalbti, ir lyginti, kad nebūtų našta kitai šeimai. Vyras sako, kad esu gera motina, tačiau man pačiai kartais atrodo, kad esu per griežta. Tikrai nelepinu savo vaikų. Nuo mažumės pratinau prie darbo, kad žinotų, kaip sunkiai yra uždirbami pinigai.

Sakoma: niekada nekurk bendro verslo su draugais, giminaičiais ir kitais artimaisiais... Netenka pasiginčyti su vyru?

Kad mums tiesiog nėra laiko pyktis. Nors dirbame vienoje sodyboje, visą dieną bendraujame telefonu - taupom laiką... Mudviem gal kiek stinga romantikos... Abu esame darboholikai.

Ar nepasiilgstate senų laikų, kai "neturėjote nieko ir buvote laimingi"?

Dabar jau esu laiminga dirbdama šį darbą. Bet vaikai pasiilgsta. Sako, mama, kaip mums buvo gera sodo namelyje...

Kokių turite pomėgių?

Mėgstu krapštytis gėlynuose, šeimininkauti namuose, plauti, skalbti, valyti, gaminti valgį, kurti namų jaukumą. Kitos moterys to baidosi, o aš - svajoju būti namų šeimininke. Dar labai mėgstu keliauti. Jei atlieka koks pinigėlis, spaudžiu kelionėms.

Sunku patikėti, kad turite 19-os metų sūnų... Ar labai rūpinatės savo išvaizda?

Atvirai pasakius, aš labai nemėgstu stoviniuoti prie veidrodžio. Galėčiau apsiauti guminius batus ir traktoriumi nuvažiuoti į miestą - man tai visai normalu. Ir fotografuotis nemėgstu, nes nuotraukose sau nepatinku.

O kokia jūs vadovė?

Esu reikli, griežta, tačiau moku ir užjausti, išklausyti. Pati dirbu tol, kol galiu paeiti, tad iš darbuotojų taip pat tikiuosi darbštumo, sąžiningumo. Kritiškai vertinu ir savo pačios darbą. Pavyzdžiui, vasarą dirbusių studentų visada paprašau išsakyti savo nuomonę, kas buvo negerai. Niekada nekeliu savęs aukščiau už kitus ir nemėgstu, jei taip elgiasi darbuotojas. Kolektyvą labai vertinu, mes kaip viena šeima. Patikiu jiems savo namus.