Veronika Montvydienė: „Man vyras – ne sūnelis“

„Nesuprantu, kaip galima apie motinystę galvoti negatyviai. Logiška prižiūrėti ir rūpintis vaikais, kuriuos pagimdai. Nelogiška yra pagimdyti ir ieškoti, kam juos čia įkišus“, - sako Donato Montvydo žmona Veronika.

- Veronika, kur per vasarą kaupėte energiją, kad prasidėjus naujiems mokslo metams ir darbų sezonui šeimos reikalai eitų kaip iš pypkės?

- Vasarą su šeima du mėnesius praleidome pajūry. Mums su vyru tiek poilsio nereikėtų - norėtųsi bėgti, lėkti, bet visų pirma investuojame į vaikų sveikatą. Kiek atmenu, šeštus metus stengiamės vasarą bent du mėnesius pabūti prie jūros. Tai atsiperka: metų bėgyje vaikai mažai serga peršalimo ligomis, yra labiau atsipalaidavę, energingesni.

- Pasibaigus ilgoms atostogoms reikia vėl sugrįžti į režimą. Matyt, tenka šiuo klausimu su vaikais padirbėti rimčiau.

- Vasara tikrai atsipalaiduojame, išgaruoja visi režimai, o įprastos taisyklės kuriam laikui nebegalioja. Mažasis Kajus (2,5metų) kaip ir visi antri vaikai – greičiau visko paragauja. Baigiasi vasara - ribojame saldumynus, tvarkomės su miego režimu. Šiemet mums tikri pirmieji mokslo metai – Adelė (5 metai) keliauja ir paruošiamąją klasę mokykloje, o Kajų išleidžiame į darželį.

- Veronika, pagimdėte du sveikus vaikus, paauginote, išleidote juos į mokslus, taigi jau atbuvote namuose su vaikais. Ar jaučiate save taip įprasminusi?

- Stačia galva nesiruošiu niekur pulti. Nors abu vaikai ir iškeliauja į ugdymo įstaigas, niekur nedings. Nenumesiu vaikų po darželius iki vakaro matydama juos vos dvi valandas perdien. Mūsų šeimai tas netinka. Darželis – tėvus paremianti įstaiga, bet vaiko ugdyti su visam neatiduodi. Apie planus kol kas nesu linkusi kalbėti – kai jau ką nors padarysiu, galėsiu papasakoti, o kol kas nėra ko plepėti (šypsosi).

- Bet vaikams iškeliavus į ugdymo įstaigas lieka tušti namai...

- Nors karjeros, kol auginau vaikus, nesusikūriau, nuo socialinio gyvenimo nebuvau atitrūkusi. Dirbau prie tokių projektų, kuriems galėjau paskirti laiką, kaip man pačiai patogu. Visų pirma prioritetas šeima ir vaikai, o vėliau - mano asmeniniai projektai, renginiai. Be to, Kajus iš pradžių daželyje praleis tik pusdienį, todėl to laiko sau kažin ar bus. Adelę vežiosiu į būrelius, kurių dabar lanko tris. Klausimas, kaip visur suspėsiu? Pasidžiaugsiu, jei rasiu laisvą minutėlę...

- Ar mažam vaikui ne per daug tiek veiklos?

- Visada klausiu ir siūlau ko nors atsisakyti, jei yra per sunku, tačiau iš Adelės sulaukiu tik klausimų, kodėl jos nevedu dar ir į dailę. Į ketvirtą būrelį vesti jau pati nebespėju. Kita vertus, esu už tai, kad vaikas nebūtų pernelyg apkrautas. Tačiau visų svarbiausia neversti jo lankyti užsiėmimo per prievartą. Be to, svarbu, kad vaikas gerai jaustųsi bendraudamas su pedagoge. Štai Adelė gimnastikos nelankytų, jei jos neugdytų tokia nuostabi trenerė. Visada juokauju, kad vaiko neverta leisti ten, kur patogiausia priparkuoti automobilį ar arčiausiai darbo. Verta tik ten, kur linksta vaiko širdis.

- Matyt, daug kam įsivaizduojamos idilės – laukia vyro pargrįžtant žmona su garuojančia sriuba - nėra...

- Ne, tokio fanatizmo ir vyriškų arba moteriškų darbų paskirstymo mūsų šeimoje nėra. Esame suaugę žmonės, atsakingi už savo ritmą ir rutiną. Vyras taip pat gali mumis pasirūpinti, tiek pat kiek aš juo.

- Jau matau, kaip susiraukia dėl to anyta...

- Anyta žino. Nors jai dėl to gal kiek ir neramu, bet, manau, jau susitaikė. Esame šeimoje seniai aptarę, kad man vyras - ne sūnelis, todėl grįžusį iš darbo jį pasitinka ne „mama“, o mylima žmona.

- Nuo stereotipų nepabėgsi. Kaip manote, ar tie, kurie pašiepia esą mamytės tik namų šeimininkės, yra nuoširdūs? Mintyse turbūt kiekvienas pasvajoja: „O kad bent dienelę bosui galėčiau neatnešti ataskaitų. Eitume verčiau su vaiku žaist į parką, piešti namukus...“

- Nesuprantu, kaip galima apie motinystę galvoti negatyviai. Logiška prižiūrėti ir rūpintis vaikais, kuriuos pagimdai. Nelogiška yra pagimdyti ir ieškoti, kam juos čia įkišus. Visos neigiamos mintys apie motinystę yra ne kas kitas, o klasikinis pavydas. Galbūt esama mamų, kurios neturi motiniško instinkto ir negali susitvarkyti su šiais šūkiais. Kaip visada geriausia gynyba – puolimas.

- Yra mamų, kurios užuot kopusios karjeros laiptais prioritetą atiduoda šeimai. Jos tikina, kad nesusidorotų su darbe patiriamu stresu ir su motinystės šūkiais. Gal esate iš pastarųjų?

- Dirbu tokį darbą, kuris man netrukdo prioritetą atiduoti šeimai ir vaikams. Netikiu, jei kas teigia, kad galima karjerą suderinti su motinyte. Tai tiesiog neįmanoma. Visi suprantame, kiek laiko ir atsidavimo reikalauja komandiruotės, susitikimai. Atiduodama viskas ir dar daugiau. Kokia tuomet lieka bendravimo su vaikais kokybė?

Vis dėlto kiekvienas renkasi sau tinkamiausią kelią - vieno laimės recepto nėra.

- Ar vyrui, užkopusiam karjeros laiptais, tenka šeimos reikalus paimti į savo rankas?

- Su vyru esame parteriai. Tiek, kiek jis sugeba išvalyti vaikams dantukus, naktimis keltis šiems sergant, tiek ir aš esu jo ramstis. Esame viena komanda, sergame visi už kiekvieną, padedame darbuose vienodai.