Verčiami paminklai. Ką reikėtų daryti su atšauktais „didvyriais“?

Paminklo griūtis yra istorinė akimirka. Ją išgyvenant, apima negrįžtamumo pojūtis. Tai simbolizuoja pergalę prieš buvusią tvarką, rodo, kad aušta nauja era. Todėl nenuostabu, kad praūžus antirasistinių protestų bangai, nuo pjedestalų verčiami buvę vergvaldžiai ir kolonijų šeimininkai. Jų iki šiol rasizmo forma išlikęs palikimas galiausiai įvertinamas iš naujo.

Priešiškai nusiteikusi minia nepagailėjo vergais prekiavusio Edwardo Colstono, kurio statula Bristolyje, Anglijoje, buvo nuversta ir įmesta į uosto kanalą. Bostone demonstrantai nupjovė galvą italų keliautojui Kristupui Kolumbui, kurio kelionės į Ameriką atvėrė kelią kontinento tautų kolonizavimui ir išnaudojimui. Belgijos karalius Leopoldas II, Konge įtvirtinęs brutalų kolonijinį režimą, greičiausiai visam laikui dingo iš visuomenės akių. Jo, kaip ir daugelio kitų veikėjų statulas valdžia nukelia, bandydama užbėgti įvykiams už akių.

Judėjimas „Juodųjų gyvybės svarbios“ diskusijas apie kontroversiškai vertinamus paminklus grąžino į rampų šviesą. Jau ne vienerius metus Europoje ir Jungtinėse Valstijose svarstoma, ką daryti su buvusiais „didvyriais“. Daugeliui jų buvo būdinga giliai įsišaknijusi rasistinė pasaulėžiūra, jie engė ir žudė žmones. Tačiau ar tai reiškia, kad jų atvaizdai turi būti šalinami iš viešųjų erdvių ir sumetami į vandenį, kaip Edwardo Colstono?

„Būdamas istoriku, manau, kad yra svarbu išsaugoti paminklus kaip istorijos šaltinį“, – „Deutsche Welle“ sakė Hamburgo universiteto pasaulinės istorijos profesorius Juergenas Zimmereris. Visgi reikėtų juos „deheroizuoti“, skiriant atitinkamą vietą istorijoje.

Kaip Rytų Europa sprendžia praeities „didvyrių“ problemą?

Skulptūrų parkai, panašūs į tuos, kurie kai kuriose Rytų Europos šalyse buvo įkurti, pasibaigus sovietmečiui, galėtų būti puiki tokių paminklų poilsio vieta. Vienas žymiausių tokių pavyzdžių – „Memento“ parkas Budapešte. Atokiau nuo miesto centro esančioje vietoje surinkta dešimtys paminklų, biustų ir kitų meno kūrinių, kažkada „puošusių“ Vengrijos sostinę. Panašių pavyzdžių galima rasti Maskvoje, Sofijoje ir Grūte, Lietuvoje.

„Daugelis žmonių šiuo laikotarpiu buvo traumuoti ir tiesiog nebegalėjo pakęsti komunistinių paminklų gausos miesto peizaže“, – „Deutsche Welle“ aiškino Leipcige įsikūrusio Leibnico Rytų Europos istorijos ir kultūros instituto (GWZO) meno istorikas Arnoldas Bartetzky.

Griuvus geležinei uždangai, nemažai senųjų paminklų buvo sunaikinta. Todėl labai svarbia jų išsaugojimo priemone tapo tokių parkų, kaip minėtasis Budapešte, įkūrimas. „Bent keli paminklai nebuvo išvežti į sąvartyną, o atsidūrė saugomoje teritorijoje“, – sako A. Bartetzky. Parkas įsikūręs atokiau nuo miesto centro, todėl nenorintieji matyti senųjų stabų, gali nesunkiai to išvengti. Tiesą pasakius, „Memento“ parkas pirmiausia yra turistų traukos objektas.

Istorikai kviečia diskusijai dėl viešųjų erdvių

Istorikams Juergenui Zimmereriui ir Arnoldui Bartetzky tokie skulptūrų parkai tėra kompromisinis problemos sprendimas. Jie norėtų senuosius monumentus matyti jų buvusiose vietose su atitinkamais jų istorinio konteksto paaiškinimais.

J. Zimmereris, pavyzdžiui, siūlo tokius paminklus apversti aukštyn kojomis, paguldyti ar pusiau įkasti į žemę. „Tai būtų iššūkis mūsų įprastam vaizdo suvokimui, – sako jis. – Ir priverstų kritiškai pažvelgti į patį paminklą ir savo šalies istoriją.“

A. Bartetzky taip pat reikalauja visuomenės konfrontacijos su sava istorija. „Liberalios visuomenės turėtų išmokti susitaikyti su tuo, kad ne viskas, ką matome viešojoje erdvėje, atitinka dabartinę mūsų pasaulėžiūrą, – aiškina jis. – Tai ir skiria mus nuo diktatūrų ir autokratinių režimų.“

Kiek giliai po istoriją turėtume knaisiotis?

Visgi istorikams būtų labai sudėtinga pažymėti ir kontekstualizuoti visa tai, kas neatitinka mūsų šiandieninių normų. Kad ir kaip ten būtų, demokratija ir žmogaus teisės yra palyginti neseni visuomenės pasiekimai. Tad kiek giliai po istoriją turėtume knaisiotis? „Iš esmės turėtume apsispręsti, kurie asmenys ir įvykiai vis dar yra svarbūs mūsų visuomenės tapatybės formavimui šiandien, – sako J. Zimmereris. – Šioje vietoje labai svarbu kritinis vertinimas.“

A. Bartetzky taip pat nepritaria aklam puolimui prieš visa tai, kas šiandien nebeatstovauja mūsų vertybių, nepalaiko kontroversiškų paminklų griovimo. „Jei ir toliau taip elgsimės, neteksime didelės dalies savo kultūrinio paveldo“, – sako jis.