Vera Alentova: "Maskva netiki ašaromis" - mano vizitinė kortelė

Vera gimė 1942 m. vasario 21 d. aktorių šeimoje. 1961 m. baigė Maskvos dailės teatro (MCHAT) mokyklą-studiją. Studijų metais ištekėjo už bendrakursio Vladimiro Menšovo. 1965 m. pradėjo dirbti Maskvos A.Puškino dramos teatre. Labiausiai aktorę išgarsino Katerinos vaidmuo V.Menšovo filme "Maskva netiki ašaromis", kuris 1981 m. pelnė Amerikos kino akademijos apdovanojimą "Oskaras" geriausio užsienio filmo kategorijoje. Verai suteiktas ir Rusijos liaudies artistės garbės vardas.

- Kalbama, kad nemėgstate ir net nemokate gaminti valgyti. Tai tiesa?

- Nemėgstu ir nemoku.

- Ir vyrui teko prisiderinti prie jūsų?

- Jis prisiderino - išmoko pats gaminti.

- Nejaugi šis prisiderinimas vyko taikiai, be vietinės reikšmės mūšių?

- Jis suprato, kad jeigu valgys tai, ką paruošiu aš, greitai išties kojas. Taigi problema išsisprendė savaime. Žinote, viską, ką darai, reikia mėgti. Mano mama taip pat buvo aktorė ir taip pat nemokėjo gaminti. O Volodios mama puikiai gamino. Jis gimė Baku, kur vyrai laikomi pagrindiniais kulinarais. Taip, paruošti maisto nemoku, užtat moku visa kita.

- Ir vinį įkalti...

- Siūti, megzti, pataisyti elektros lizdą - tai ne problema. Štai yra žmonių, kurie mėgsta žemę, daržą, sodina, o man visa tai - tamsus miškas, man svarbiausia, kad šalia būtų telefonas, knygos... Aš miestą mėgstu.

- Kalbama, kad jūs labai sudėtingo būdo žmogus, - sutinkate?

- Ką reiškia sudėtingas? Nesudėtingas - vadinasi, primityvus? Manau, kad žmogus apskritai sudėtinga organizacija. Tikriausiai turima omeny tai, kad aš - uždaro būdo žmogus ir žurnalistams su manimi sunku. Nemanau, kad milijonai žmonių turi viską žinoti apie mano asmeninį gyvenimą. Tai tik mano erdvė. Bet dabar užaugo karta, kuri šito visiškai nesupranta.

- Nes mano: jūs viešas žmogus, vadinasi, privalote liaudžiai išdėstyti viską iki panagių.

- Liaudžiai aš nieko neskolinga. Ir neprivalau fotografuotis su kiekvienu sutiktuoju, ir autografų dalyti niekam neprivalau. Tai, ką žmonės apie mane kalba... Kiekvienas mane mato savaip, ir kiekvienas yra teisus. Štai aš savo portreto nupiešti nesugebėčiau. Ir jūs nesugebėsite, mes būsime neobjektyvūs. Žmogus visada klysta, pasakodamas apie save.

- O jūs save mylite?

- Aš save gerbiu.

- O aš pamaniau, kad pasakysite "kai kada".

- Ne, aš save vertinu gerai. Apskritai moteris turi save mylėti, nors ir žino kokius nors savo trūkumus. Jeigu moteris savęs nemyli, tai neteisinga. Užtat griežtesnės teisėjos kaip aš sau tiesiog nėra, todėl negaliu pasakyti, kad sau patinku viskuo.

- O ar galite iš nesenos praeities pateikti pavyzdį, kai galėjote sau pasakyti: na ir šaunuolė ta Vera?

- Parašyti sau penketą pagal penkių balų sistemą man labai sunku. Štai aš vaidinu spektaklyje, ir tai yra toks gyvas reikalas, kad šiandien galiu suvaidinti penketui, o rytoj - trejetui. Bet už tai, kad sugebėjome pasistatyti vasarnamį, ko gero, penketą parašyti galima. Mes dabar vaikštome po jį ir kalbamės: Dieve, nejaugi tai buvo įmanoma padaryti?

- Jums svarbu, ką apie jus kalba kiti?

- Svarbu, vis dėlto žmogus gyvena sociume, tarp kitų. Suprantate, bet kuris niekšas niekada nesutiks, kad jis niekšas. Aš juk vaidinau tokią Valendrą filme "Rytoj buvo karas", pamenate? Mes buvome mokomi būti savo vaidmenų advokatais. Jei žmogui pasakysite, kad jis negražiai pasielgė, jis atsakydamas išpils jums monologą apie tai, kad buvo visiškai teisus ir tai padarė labai kilniais sumetimais.

- Taip, žmonėms būdinga save teisinti, kitaip kas antras baigtų gyvenimą savižudybe.

- Aktoriui labai svarbu suprasti, kad jis netobulas. Vis dėlto kiekvienas žmogus nori, kad kiti galvotų, jog jis pasielgė gerai ir teisingai. Kiekvienas nori, kad jį mylėtų. Ar aš ėjau prieš daugumą? Būdavo, bet nedažnai. Bet tikrai ne iš bailumo, o kai kada dėl to, kad tai beprasmiška. Na, kas aš tokia, kad kam nors sakyčiau tiesą? Vis dėlto gyvenimas mane išmokė tuščiai neįžeidinėti žmonių.

- Ar buvo tokių valandėlių, kai kieno nors nuomonė galėjo jus tiesiog pražudyti?

- Buvo. Kai ruošiausi savo pirmajam spektakliui A.Puškino teatre pagal Bernardą Shaw, vaidinau pagrindinį vaidmenį. Jis man labai patiko, ir man atrodė, kad vaidinu gerai. Bet vyriausiasis režisierius mane tiesiog sutrynė į miltus. Tai buvo siaubinga, aš išsigandau, juk buvau pradedančioji aktorė. Iškart abejonė: ar teisingai pasirinkau profesiją, juk aš nieko nemoku? Bet viena mūsų puiki sena aktorė atsistojo ir pasakė vyriausiajam režisieriui: "Aš su jumis nesutinku". Taip ji mane išgelbėjo.

- O kas yra teatras kaip bendruomenė? Štai televizija vadinama bendraminčių terariumu. Teatre tikriausiai šia prasme dar baisiau?

- Teatre būna visko: pavydo, pykčio, neapykantos. Bet yra ir kilnumo, ir meilės. Kaip visur. Tiesiog galbūt tarp artistų tai labiau koncentruota. Bet štai mūsų teatre, žinote, vyrauja kažkokia atmosfera, kai žmonės, patekę į jos orbitą, net jei ir iškrenta iš jos, vis tiek labai geru žodžiu mini kolektyvą. Tai svarbu. Nors intrigų, aišku, buvo, ir labai nemalonių.

- Kadaise sakėte, kad pavydas jums nebūdingas. Bet štai A.Končalovskis visada teigia, kad pavydas - tai paskata žmogui būti geresniam.

- Tai tik baltasis pavydas, kai matai, kaip žmogus puikiai vaidina, kokio jis pajėgumo. Kartais būna gaila, kad tau nekliuvo tokia medžiaga, kad net nepamėginai! Bet smeigtukų į batus niekam nedėjau. Man tikriausiai sekėsi, vaidinau labai daug gerų vaidmenų ir pačioje karjeros pradžioje susidūriau su puikiais aktoriais. Ir kine, ir televizijoje, ir teatre. Turiu daug apdovanojimų, tai irgi turi reikšmės. Kadaise man atrodė: gavai liaudies artisto vardą ar ne - koks skirtumas. O vis dėlto artistui tai svarbu. Tikriausiai būtent todėl, kad viso to turiu pakankamai, niekam ir nepavydėjau.

- Po filmo "Maskva netiki ašaromis" patyrėte visaliaudinę šlovę. Kaip ją atlaikėte?

- Iš pradžių manęs niekas neatpažindavo ir aš labai gerai jaučiausi. Ir tik vėliau, po penkerių metų, pažiūrėję filmą kelis kartus, žmonės pradėjo mane atpažinti.

- "Tai filmas apie mane, tiksliai žinau". Tai jums gali pasakyti milijonai žmonių.

- Jūs visiškai teisūs. Tarkime, Menšovas manė, kad kuria filmą apie save. Man lygiai taip pat sakydavo žmonės ir Prancūzijoje, ir Kanadoje. Kai nuvykau į Angolą, prie manęs priėjo vietinė dama ir taip pat pasakė, kad filmas apie ją. Ir nors paskui suvaidinau daug įvairiausių vaidmenų, Katerina iš "Maskva netiki ašaromis" - mano vizitinė kortelė. Ta meilė man trunka labai ilgus metus. Filmas sukurtas 1980-aisiais, o dabar 2012-ieji, o jį žmonės vis dar žiūri su malonumu. 32 metai meilės, pasakysiu jums... tai daug.

- Ar galima jums, tokiai gražiai moteriai, užduoti netaktišką klausimą, apie senatvę? Pamenu, Ala Demidova kartą pasakė apie V.Lanovojų: "Kaip gražiai jis sensta". O jūs?

- Ori senatvė - tai nuostabu. "Prašiau Dievo lengvo gyvenimo, o reikėjo lengvos mirties prašyti". Ypač kai supranti, kad ji ne taip toli. Bet žinote, mes ne itin skiriamės nuo 10-15-mečių. Mus skaudina tie patys dalykai, kurie skaudino ir vaikystėje. Siela juk nesensta!

- Bet ar nesate mačiusi visai jaunų žmonių, kurie dvasia - jau sukriošę senukai?

- Aišku, mačiau. Tai paprasčiausia tinginystė. Likimas taip patvarkė, kad esu "ant bangos" ir daug dirbu. Taigi į klausimą, kokie mano santykiai su mano amžiumi, atsakysiu - darbiniai. Jūs patenkinti?

Pagal užsienio spaudą