Vensanas Kaselis: "Moterims labiau patinka pabaisos"

Rytoj prancūzų aktoriui Vensanui Kaseliui (Vincent Cassel) sukanka 48 metai

Dosjė

V. Kaselis gimė 1966 m. lapkričio 23 d. Paryžiuje, prancūzų aktoriaus, scenaristo, dainininko, šokėjo, režisieriaus Žano Pjero Kaselio (Jean Pierre Cassel) ir žurnalistės Sabinos Litik (Sabine Litique) šeimoje. Turi brolį reperį Matjė (Mathias) ir įseserę aktorę Sesilę (Cecile). Užaugo prestižiniame rajone ir lankė gerą mokyklą, tačiau bendravo ne tik su gerų šeimų vaikais ir dievino hiphopą.

V. Kaselis aktoriaus karjerą pradėjo Niujorke, kur išvyko vos tik sulaukęs pilnametystės. Čia filmavosi filme "Rojaus raktai" (1991 m.) ir dar keliuose nelabai sėkminguose projektuose. Sėkmė aplankė 1995 m. - už vaidmenį filme "Neapykanta" jis buvo apdovanotas premija "Cezar". Po to grįžo į Prancūziją, keletą metų dirbo Žano Lui Baro (Jean Louis Barrault) teatre, vaidino keletame spektaklių, nusifilmavo kino juostose "Dobermanas", "Žana d'Ark", "Apartamentai", "Purpurinės upės".

V. Kaselis 1996 m. filmavimo aikštelėje sutiko ir 1999 m. vedė italų aktorę Moniką Beluči (Monicca Bellucci). 2013 metais pora išsiskyrė. Turi dvi dukras: 10 metų Devą ir 4 metų Leoni. V. Kaselis užsiima kovos menu kapueira - savo gebėjimus jis pademonstravo filme "Oušeno dvyliktukas". Taip pat mėgaujasi banglenčių sportu. 2013 m. aktorius pasirodė pasakoje "Gražuolė ir pabaisa": čia jam teko princo vaidmuo.

Citatos

Kai buvau 17 metų, įstojau į cirko mokyklą, bet, laimei, užteko proto ją mesti. Antraip prieš jus dabar sėdėtų klounas - piktas, pavojingas ir nusivylęs.

Manęs niekada netrikdė mintis apie tai, kad esu garsaus aktoriaus sūnus. Atvirkščiai - tai labiau padeda. Kol tėvas buvo gyvas, aš visada turėjau su kuo padiskutuoti.

Ne, aš nesu vaikinas iš gatvės. Užaugau gerame rajone ir lankiau gerą mokyklą. Bet aš augau su hiphopu, mano brolis juo ir dabar užsiima. Jis - hiphopo karalius.

Reikia visada saugoti savyje tą įniršį, kuris tau buvo duotas gimstant.

Akis į akį su savo beprotybe reikia jaustis komfortiškai. Tą dieną, kai gavau vairavimo teises, šokau į mašiną ir laikiau 230 nuo Paryžiaus iki Nicos.

Aš ne visada save kontroliuoju, bet tikrai stengiuosi.

Man patinka bepročiai. Dar labiau man patinka tokie bepročiai, kurie sugeba valdyti savo likimą.

Prancūzai neturi charakterinių aktorių. Tavęs prašo vaidinti tai, kas esi, arba kaip save įsivaizduoji. Todėl man labiau patinka "Actor's Studio" metodai, kurie apima ir svorio užsiauginimą, ir skirtingą elgesį skirtingiems vaidmenims. Tada aktoriaus profesija tampa įdomesnė.

Amerikiečiai savo filmuose visada man duoda niekšų vaidmenis. Aš jiems atkeršiju: padarau tuos niekšus kietesnius už jų herojus.

Aš vaidinu gėjus, žudikus, banditus, ir dažnai, kad sukurčiau charakterį, turiu pradėti nuo nulio - kurti savo personažą nesiremdamas į ką nors savo viduje.

Filmą reikia kurti taip, kad jį pažiūrėjus nesinorėtų pratęsti vakaro "Makdonalde".

Atsimenu, kai apie mane pirmąkart parašė anglų spauda, tai buvo siaubingas smūgis į paširdžius. Tenai mane pristatė kaip "tą prancūzą, kuris dubliuoja Hju Grantą (Hugh Grant)".

Aš gyvenu Rio. Ne dėl pasaulio čempionatų, aš nelabai domiuosi futbolu. Bet Prancūziją aš irgi myliu. Man patinka pietvakarių dalis.

Aš geriau jaučiuosi Naujojo pasaulio šalyse nei Senojo, kuriose tradicijos turi didžiulės reikšmės. Brazilijoje nėra cinizmo. Skepsis ir pyktis būdingi seniems žmonėms. Jeigu daug išgyvenai, gali būti skeptikas. Brazilija tokia netapo, nors gal ir derėjo. Brazilijoje yra didelių problemų, bet cinizmo nėra.

Aš grįžtu į Europą, kai man to reikia. Daug keliauju. Buvau Australijoj, paskui Šveicarijoj, po to Gruzijoje, tada vėl vykau į Braziliją, o dabar esu Paryžiuje.

Mano namai - Paryžius, ir aš absoliutus paryžietis su visomis iš to išplaukiančiomis geromis ir blogomis pasekmėmis.

Artėjant senatvei, pradedi suprasti, kokie dalykai tau iš tikro patinka, o kokie - ne.

Kai pamačiau Moniką, pamaniau, kad ji nužengė iš mano mylimo Felinio filmo. Man nevalingai išsprūdo: "Negali būti!" Aš ją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Žinau - taip galėjo atsitikti bet kam. Paskui mes kartu filmavomės daugybėje filmų. Bet ne dėl reklaminių triukų. Kadaise Seržas Ginsburas (Serge Gainsbourg) pasakė, kad kinas yra pernelyg jausmingas verslas, jog paliktum jame savo žmoną be priežiūros. Aš tai, regis, paėmiau giliai į širdį.

Jeigu ne Monika, būčiau tikrai pražiopsojęs geriausią mūsų bendrą filmą "Nesugrąžinamas laikas" ("Irreversible", 2002 m.). Gasparas Noe (filmo režisierius) priėjo prie manęs klube penktą ryto ir paklausė, ar galėčiau su Monika iš tikro mylėtis prieš kamerą. Tiesą sakant, aš jį pasiunčiau po velnių ir pasakiau apie tai Monikai. "Žinai ką, - pasakė ji, - pasikvieskim jį pietų. Tegu papasakoja smulkiau."

Kartais žmonės klausia manęs, kaip aš galėjau leisti žmonai filmuotis seksualinės prievartos scenoje. Jie nieko nesupranta. Tai, kas vyksta anoje ekrano pusėje, tėra du aktoriai, besimėgaujantys savo darbu. O penį jam tiesiog pripaišė kompiuteriu.

Mūsų su Monika skirtingas skonis. Mes renkamės darbą nesitardami tarpusavyje, mūsų skirtingi draugai, mes žiūrime skirtingus filmus. Manau, kad tokie santykiai labai sveiki. Kai kiekvienas turi savo atskirą gyvenimą, tada jaučiasi laisvas. Mes kartu ne todėl, kad mūsų bendras darbas, bendri draugai, tie patys namai. Mes kartu todėl, kad jaučiame būtinybę būti kartu.

Dar visai neseniai manęs klausė, ką aš daryčiau, jeigu sužinočiau, kad po penkių minučių Žemė išsitaškys po velnių. Sakiau, kad sėsčiau į lėktuvą ir šokčiau su parašiutu, kad geriau matyčiau tą vaizdą. Bet dabar manau, kad norėčiau paskutinį kartą pasimylėti, ir turiu vilties, jog ta moteris, kuri būtų netoliese paskutinę akimirką, būtų mano žmona.

Kiekviename nuostabiame prince gyvena pabaisa.

Apskritai visą laiką būti princu yra nuobodu. Moterys nuo tokių bėga. Reikia derinti juoda ir balta. Porą metų pabuvai pincu, ir moteriai jau reikia pabaisos.

Ne, aš ne cinikas. Veikiau svajotojas. Kelionės neleidžia man tapti piktam. Be to, cinizmas nieko neduoda žmogui. Protingi ciniški žmonės gali būti įdomūs, geras pavyzdys - Oskaras Vaildas. Viskas, ką jis sako - tiesa, bet aš nenoriu taip gyventi. Aš vis dar noriu tikėti, kad galiu pasikeisti į gera.

Kai buvau jaunas, niūriai galvojau apie pasaulį ir savo šeimą. Ir jaučiausi kaltas dėl to. Maniau, kad yra blogai taip galvoti. Po to supratau, kad svarbu ne tai, kas tau šauna į galvą, o tai, ką tu su tomis mintimis darai. Kiekvienas gali būti pavydus, egoistiškas ir niekšingas, bet iš esmės svarbiausia tai, ką tu ruošiesi daryti su savo gyvenimu.

Pasaulis nėra baltas ar juodas. Mes nė vienas nesame idealūs, tik apsimetame, kad yra geri vaikinai ir blogi.

Taip, manyje esama kai ko moteriško. Aš pasitikiu savo instinktais ir puikiai moku meluoti.

Patikėkite, pasaulyje egzistuoja keletas dalykų, dėl kurių verta gyventi.

Nemėgstu pasakoti apie savo gyvenimą, bet kartais vis dėlto tai darau, ir kai padarau, suprantu: po galais, šito daryti nereikėjo.

(Iš pasisakymų spaudoje).