Veikli lietuvė laiminga šalia lėtapėdžių graikų

Lietuvei, gyvenančiai Graikijos Symi saloje, vasara – pats darbų įkarštis, kai nėra kada atostogauti. „Tiesai“ jauna moteris papasakojo apie gyvenimą Graikijoje, sutiktus lietuvius ir pačius graikus.

– Jordana, pradėkime nuo to, kodėl pasirinkai Graikiją, o ne, pavyzdžiui, lietuvių pamėgtą Angliją?

– Man Graikija visada patiko, tai mano svajonių šalis. Kai pradėjau mokykloje mokytis geografijos bei istorijos, labiausiai domėjausi būtent Graikija. Jau tada vis sakydavau mamai, kad Lietuvoje negyvensiu ir už lietuvio netekėsiu. Ne veltui sakoma, atsargiai su norais, nes jie vieną dieną gali išsipildyti.

Prasidėjo mano turizmo studijos. Dėstytojai mus skatino keliauti, pažinti kitas šalis, jų kultūrą. Atsiradus galimybei išvykti vasarą padirbėti į Graikiją neatsispyriau. Tik atvykusi į šią šalį ir pamačiusi, kokia ji nuostabi, nenorėjau išvykti. Tad į Graikiją grįždavau vasaromis. Dirbti ir gyventi Symi saloje.

Taip ir pasilikau. Atvykau 2010 m., kaip jau man buvo įprasta – vasarai, kuri tęsiasi iki šiol. Įsimylėjau šią salą. Čia sutikau savo būsimą vyrą. O tai turėjo lemiamą įtaką mano apsisprendimui pasilikti saloje.

Džiaugiuosi mėlyna jūra, baltu dangumi, šviežiomis jūros gėrybėmis, maloniais žmonėmis – atvirais, visuomet pasirengusiais padėti. Man dar labai patinka ir tai, kad Symi saloje labai švarus oras.

Tik nuvykus į kurį kitą žemyną, man net galva pradeda suktis nuo užteršto oro.

O dėl Anglijos, tai ji man nepatinka, nes turi nemažai panašumų su Lietuva. Vien tas nuolatinis lietus, kurio nemėgstu. Man reikia saulės ir šilumos.

– Kaip užsidirbi pragyvenimui?

– Na, iš pradžių dirbau padavėja-barmene įvairiuose baruose, kol nesutikau savo vyro. Šiuo metu plėtojame savo verslą. Jo tėvai turi restoraną, prie kurio plėtros labai daug prisidėjau ir vis dar prisedu. Darbo čia netrūksta, nes mes labai keičiamės. Mat iš pradžių tai buvo greičiau greito maisto užkandinė… Dabar mūsų tikslas – jau būti lyderiais Symi saloje. Daugelis mūsų klientų, atvykę į salą, užsuka tik pas mus, nes sulaukiame puikių atsiliepimų.

– Maža dukra, restoranas... Laiko mėgautis saule nėra... Kada prasideda ir kada baigiasi tavo darbo diena? Ką veikiat ne sezono metu?

– Lengva tikrai nėra. Jaučiuosi pavargusi. Tačiau sėdėti namuose irgi nesinori. Aš noriu, kad mūsų restoranas klestėtų, o kas geriau tai padarys, nei tu pats. Darbe aš turiu pritraukti klientus į restoraną, su jais bendrauti, kad jie jaustųsi jaukiai. Kai kurie mūsų restorano klientai jau tapo bičiuliais, su kuriais net keičiamės kalėdinėmis dovanėlėmis.

Žinoma, ir dabar kartais pagalvoju, kad būtų gerai ką nors pasamdyti, tačiau praeityje jau esu nusivylusi. Niekas neatliko patikėtų darbų taip gerai, kaip aš. Be to, man darbas labai malonus, nes aš dirbui ne kam kitam, o sau. Yra dėl ko stengtis.

Dirbu kiekvieną dieną nuo 10 val. iki 15.30 val. ir nuo 18 val. iki 22.30 val. Pats darbas prasideda nuo kovo vidurio iki lapkričio 10 dienos, o tada jau prasideda atostogos. Tada su šeima važiuojame vasaros ieškoti kitur.

Žiemą ilsimės, keliaujame. Leidžiu laiką su savo mažąja. Atsiranda laiko pabūti su draugais, nes per vasarą visi dirbame. Kai norisi ko nors įdomesnio, ištrūkstame į Rodo salą ar Atėnus. Aplankome draugus ir artimuosius. Praėjus kuriam laikui vėl norisi grįžti atgal į Symį. Man čia labai patinka, nors sala ir maža. Joje tik kiek daugiau nei 3 000 gyventojų, bet čia labai jauku. Nėra nusikaltimų. Vasarą daug turistų ir Symi sala tuo metu klesti. Vėliau viskas nurimsta. Man kartais atrodo, jog laikas čia sustoja. Kai saloje gyvenimas aprimsta, džiaugiuosi laisve ir ramybe, atgaunu per vasarą prarastas jėgas. Turime visokiausių užsiėmimų žiemos metu – šokių pamokos, aerobika, sporto salė, vaidybos pamokos. Tad ir žiemą mes nenuobodžiaujame.

– Kadangi pati stovi lauke ir kalbini pro šalį einančius turistus, ar daug Symi saloje atostogaujančių lietuvių?

Anksčiau lietuvių buvo gerokai daugiau. Jie čia trumpoms ekskursijoms atvykdavo su kelionių organizatoriumi, tačiau pastaruoju metu metu tautiečių sutinku labai mažai. O gaila. Mielai pabendraučiau, nes labai pasilgstu lietuvių kalbos. Symi esame dvi lietuvės, tad labai džiaugiamės, kai pavyksta sutikti saviškių. Tačiau nors lietuvių ir mažiau, restorane „TO SPITIKO“ džiaugėmės sulaukę Seimo narių ir šou verslo atstovų.

Lietuviai skirtingai reaguoja mane sutikę šioje saloje. Pasitaiko tokių reakcijų: „O, Dieve, net ir čia lietuvių yra.“ Tokiems atsakau, kad mes kaip tarakonai, mūsų visur pilna. Tačiau džiaugiuosi, kad dauguma labai džiaugiasi sutikę, užsuka į restoraną ir noriai bendrauja. Tačiau būna ir keistų situacijų, jos kelia nuostabą ir glumina. Vieną kartą į salą atvyko lietuviai, vaikščiojo su „Maximos“ maišeliais, kalbėjosi tarpusavyje lietuviškai, tačiau teigė esantys iš Vokietijos. Tiesa, kitomis užsienio kalbomis jie vos sakinį galėjo suregzti… Tokių žmonių nesuprantu ir manau, kad geriau jų vengti…

– Papasakok, kaip sekėsi pritapti kitoje kultūroje, perprasti vietinių gyventojų temperamentą ir papročius. Kaip tavo šeima reagavo, kad pasirinkai kitos tautybės vyrą?

– Iš pradžių buvo keista, kad graikai viską daro lėtai arba rytoj. Aš nesuprasdavau, kaip jie gali gerti kavą dvi valandas. Taip pat labai keista, kad jie neturi Kūčių, pas juos iš karto ateina Kalėdos, paskui Naujieji metai. Jie nesureikšmina šių žiemos švenčių taip, kaip mes. Tačiau šv. Vėlykos čia švenčiamos taip, kaip mes švenčiame Kalėdas ir Naujuosius metus kartu sudėjus. Taip pat buvo keista, kad jie labiau švenčia vardo dieną nei savo gimtadienį.

Patys graikai yra labai religingi žmonės. Jie mano, kad jei kas nors nesiseka, tai kas nors nužiūrėjo „bloga akimi“. Tad visada stengiasi turėti ant kaklo, ant rankos mėlyną akį, kaip apsaugą nuo nesėkmių. Kad esu kitatautė, pajaučiau būdama ir bažnyčioje. Kai pirmą kartą teko joje būti, visi į mane žiūrėjo, nes žegnodamasi darau mažą kryžių, o graikai jį daro didelį. Tačiau kad ir kokie man vietiniai atrodė kitokie, beje, kaip ir aš jiems, niekada čia nesijaučiau blogai, atstumta.

Ir pradžia Symi man nebuvo sunki, gal labiausiai dėl to, kad darbai sekėsi. Reikėjo gerokai padirbėti, kad turėčiau tai, ką turiu dabar. Bet rankų dar nenuleidžiu ir vis siekiu daugiau.

Mano vyras vedė savarankišką moterį, kuri turi savo nuomonę. Niekada nelaukiau princo ant balto žirgo ir visuomet norėjau ir noriu būti tikra, kad tai, ką darau, yra teisinga. Tai galėčiau pasakyti ir apie santykius su mylimu vyru. Su vyru pradėjome gyventi dar prieš santuoką, nors Graikijoje tai neįprasta.

Čia kartu pora apsigyvena tik po vestuvių. Aš savo vyrui pasakiau, kad visų pirma noriu pasižiūrėti, kaip mums seksis gyventi kartu. Pasimatymai visada būna gražūs ir nuostabūs, o kai prasideda buitis, pamatai kitą žmogaus pusę. Tačiau mums viskas sekėsi gerai, viso to pasekmė – mūsų graži šeima. Turime mergytę Miką, kuriai jau 17 mėnesių. Ji atrodo kaip graikė ir yra tėvelio kopija.

O ir mano šeima Lietuvoje neprieštaravo dėl tokio pasirinkimo. Džiaugėsi kartu su manimi. Patys turėjo pasitempti, pradėjo mokytis anglų kalbos, kad galėtų susišnekėti su mano vyru. Jis pats truputį supranta lietuviškai, tačiau nedaug. Namuose bendraujame angliškai ir graikiškai. Su savo mažąja kalbu tik lietuviškai, o visi kiti su ja kalba graikiškai. Kol kas ji daugiau supranta graikų kalbą, bet norėčiau, kad ji laisvai kalbėtų lietuviškai, tad dėsiu visas pastangas, kad taip ir būtų.

– Nepagalvoji apie Lietuvą, kaip apie šalį, į kurią norėtum sugrįžti gyventi?

– Nemanau, kad grįšiu kada gyventi į Lietuvą. Nespjaunu į vandenį, nes paskui teks iš jo gerti. Šiuo metu galiu pasakyti, kad savo ateities nesieju su Lietuva, o kaip bus paskui – Dievas žino. Mano vyras nenori kraustytis į Lietuvą vien dėl klimato, dėl keturių metų laikų. Gal jo nuomonė pasikeis, kai jis pirmą kartą apsilankys Lietuvoje. Esame suplanavę atostogas lapkritį.