Valentinas Masalskis: ne viskas blogai, ne viskas nesąmonė

- Kažkada turėjome bendrą priešą - Sovietų Sąjungą, suvienijusią visus lietuvius. Kas šiandien gali suburti žmones? Ar reikia dar vieno sukrėtimo, kad taptume vienu kumščiu?

- Šiandien mūsų didžiausias priešas yra kosmetinės šypsenos. Mes įsikniaubėme į kompiuterį ir nebematome gyvo žmogaus. Šiandien reikia kovoti su savanaudiškumu, susvetimėjimu. Reikia išgirsti, kad šalia mūsų, už sienos gyvena kaimynas, kad alkanas vaikas verkia. Todėl reikia atsakingai užleisti vietą naujajai kartai, padėti jai ir nulenkti galvą prieš ateitį.

- O kaip yra šiandien? Ar senoji karta geba nulenkti galvą prieš ateitį?

- Ne, yra tik imitacija. Visa švietimo sistema sukurta ne jums, o pedagogui. Padirbėja po kelias valandas keliuose institutuose, paleidžia įrašą arba išvis neateina į paskaitas ir be jokios atsakomybės ir sąžinės graužimo susirenka visur po tūkstantį litų.

Mane stebina tai, kad tokie žmonės mano, jog jaunas žmogus kvailas ir nieko nemato. Žinoma, pedagogai yra priversti bėgioti iš vienos vietos vesti paskaitų į kitas, nes negauna už savo darbą atitinkamo atlygio.

- Tačiau ar galima teisti žmones, kurie už sunkų ir atsakingą darbą negauna padoraus atlygio. Juk jie paprasčiausiai prarado motyvaciją dirbti.

- O kaipgi neteisti? Juk turi būti juntama kokia nors atsakomybė jauniems žmonėms. O šiandien pedagogas į savo mokinį žiūri su pavydu, kaip į konkurentą. Ir tai girdėti iš visų sferų: medicinos, psichologijos, meno ir pan. Bet juk vyresnioji karta ir primeta žaidimo taisykles, moko ir auklėja. Ji ir atsakinga už jaunuosius, kurie yra Lietuvos ateitis.

- Viena to pasekmių yra jaunimo emigracija. Ir dažniausiai jie iškeliauja ne dėl pinigų...

- Kai sūnus išvyko dirbti į Airiją, aš pasakiau, kad jo gyvenime nematau motyvacijos. Gyventi ir uždirbinėti pinigus butui? Čia ne motyvacija. Esmė ne pinigai, o žmogaus norai, mada. Žmogus seka paskui madą. Jaunuolis pats nesugalvotų išvažiuoti, jei jo neužkoduotų tėvai. Aš buvau liudininkas to, kaip kolūkiečiai kodavo savo vaikus: "Bėk iš kolūkio, nes prarasi sąnarius, inkstus ir t. t. Važiuok iš kaimo." Ir visi važiavo į didmiesčius. Bet jie nesakė - važiuok į Maskvą. Sakė, važiuok į Vilnių, Kauną. O dabar tėvai koduoja vaikus, kad šie bėgtų iš Lietuvos. Juk vaikai nuo ryto iki vakaro girdi, kad čia viskas blogai, nesąmonė.

---

Panašius pokalbius apie tai, kad visi politikai parsidavę, viską valdo pinigai, viskas yra melas, galima kasdien nugirsti gatvėse, kavinėse. Bet tai, kad šiandien mes 8 val. ryto kalbamės, jau valdo kiti dėsniai. Kokie mes vis dėlto stiprūs, jei prieš visą tą koduotę atsilaikom. Juk lėktuvai pakyla laiku, mes va susitikom laiku, šiandien spektaklis vyks taip pat laiku.

- Tai kodėl žmonės Lietuvoje vis dėlto nelaimingi?

- Ne tik Lietuvoje, tai galioja visoms posovietinėms šalims. Sugriuvus Sovietų Sąjungai visi tikėjosi greitai praturtėti, o iš tikrųjų buvom apvogti. Neteisėtu būdu pasidalijom turtus, kuriuos kaupė kiti, ir pavadinom tai privatizacija. Mes viskam randam gražius pavadinimus, bet už tų žodžių slepiasi žmonių likimai ir gyvenimai. Per Sausio 13-ąją buvo ne 13 aukų. Žmones, kurie nesugebėjo prisitaikyti, taip pat laikau aukomis. Net tie, kurie išduoda idealus ir netarnauja savo pašaukimui, taip pat yra aukos.

Šiandien matau begalinį norą turėti. Buvom tokie išalkę, kad į savo namus pradėjom kišti ir tempti viską. Tačiau atsitokėjimas jau vyksta. Matosi pragiedruliai, kaip tame Vaižganto kūrinyje.

- Vienąsyk sakėte, kad nepateisinate aktorių, einančių dirbti į televiziją. Ar juos taip pat laikote savo idealų išdavikais? Tačiau nacionaliniuose teatruose visiems vietos neužteks, o pragyventi iš kažko reikia.

- Bet kažkodėl ne visos moterys renkasi vietoj darbo biure, ligoninėj ir pan. stovėti stotyje. Taip, aš tai vadinu profesijos prostitucija. Aktoriai, dirbantys televizijoje, yra pajacai, kurie juokina, linksmina, į nieką nekreipdami dėmesio. Jie išduoda idealus, kuriems turėjo tarnauti. Aš nesipiktinu, man paprasčiausiai apmaudu dėl to. Žmogus turi pašaukimą, bet jis jo negirdi.

Tėvas Stanislovas pasakė, kad politikas turi sielvartauti dėl kitų. Kiek minties, idėjos ir energijos slepiasi tame žodyje. Kaip atrodytų mūsų visuomenė, jei tokią kartelę mes užkeltume politikui ar kokiam kitos specialybės atstovui?

Baisiausias dalykas, kad mes nemokame kontroliuoti savo norų. Jeigu šiandien važinėčiau džipu, turbūt nesėdėčiau čia ir nedirbčiau su studentais. Aš būčiau kažkur kitur ir uždirbinėčiau pinigus.

- Tai normalus pragyvenimo lygis ir menininko amatas - nesuderinama?

- Jei žmogus galvoja apie džipą ir brangius daiktus, aktorystės rinktis nereikia. Menininkas užkoduotas biednyste. Nesakau, kad jis turi alkti. Aš apkeliavau visą pasaulį ir ne už savo pinigus. Paprasčiausiai fanatiškai nėriau į teatrą, su kuriuo ir keliavau. Užsidirbau visko, ko man reikia. Turiu mažą namą, mašiną, pinigų benzinui ir maistui užtenka.

Jeigu šiandien tapčiau kultūros ministru, ar aktoriai ateitų pas mane skųstis, kad jų algos mažos? Ne. Jie tik viens kitam pasako: "Tu nemoki suktis." Ir man sako: "Tu nemoki, Valentinai, suktis." Tai reiškia, kad vienu užpakaliu reikia uždengti penkiolika kėdžių. Visi reikalauja kiekybės, bet ne kokybės. Atkreipkite dėmesį, kaip dirba aktorius. Jis turi dalyvauti visur: dirba teatre, tada bėga į televiziją, vėliau filmuojasi seriale ir taip vis juda, beprasmiškai kelia triukšmą. Bet ar greitasis maistas yra skanus? Ne, jis tik sugadina skrandį ir nutukina. Deja, mes dalyvaujame šito greito maisto gaminime. Jei aktorius gyventų tik teatre ir atiduotų jam visą savo gyvenimą, jis galėtų rėkti ministrui: "Didinkit man algą, mes esam skurdžiausias sluoksnis, o aš teatrui juk atiduodu visą savo gyvenimą!"

Lygiai taip pat aš nesuprantu, kaip šiandien pragyvena studentai. Nuomoja butą, negauna stipendijos, moka už mokslą, tai kaip jiems dar pinigų pavalgyt lieka? Mano kurso aktoriai priversti vakarais ir savaitgaliais dirbti padavėjais ir, aišku, gyvena tėvų sąskaita. Tačiau kas būtų, jei pagaliau pradėtume reikalauti iš valdžios, kas mums priklauso? Bet niekas nieko nedaro, lyg visiems būtų gerai, kaip yra. Teatro administracija leidžia visur dalyvauti, visur prisiliesti ir sako: "Sukis." Ir jis sukasi. O suktis, vadinasi, niekur nedalyvauti, bet visur būti. Nėra šlykštesnio žodžio už "suktis".

Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"