"Vaikystėje aš svajojau būti..."

Kaskart kalbinsime puikiai pažįstamus sporto žmones ir jums, mieli skaitytojai, pateiksime žinomų atletų ar trenerių vaikystės atsiminimus, jų fantazijas ir svajones.

Šįkart mūsų dėmesio centre - Klaipėdos "Neptūno" krepšinio komandos kapitonas Simas Galdikas.

Leido įjungti sireną

Ar galite patikėti, kad dėl įspūdingų raumenų Gladiatoriumi, Raumenų kalnu, Nepajudinama siena ar Bicepsų karaliumi vadinamas 203 cm ūgio 115 kg krepšininkas nuo mažų dienų svajojo tapti ne garsiu sportininku, o ugniagesiu?

"Nuo vaikystės mane žavėjo ugniagesių autoparkas, kopėčios, sirenos, apranga. Aš viską galėjau matyti iš arti, kadangi visą gyvenimą mano tėtis dirbo ugniagesiu. Dabar jis jau išėjo į užtarnautą pensiją", - pasakojo 33 metų S. Galdikas.

ISTORIJA. Prieš daugelį metų Simas Galdikas su savo tėčiu ugniagesiu stovi prie gaisrininkų automobilio. Asmeninio archyvo nuotr.

Jis puikiai pamena, kai tekdavo lankytis tėčio darbe ir matyti visą šios profesijos grožį.

"Gaisrininkų automobiliai išties įspūdingi. Tėtis man leisdavo į juos įlipti, apžiūrėti iš vidaus, pakeldavo į viršų kopėčiomis. Net kartais sireną leisdavo įjungti. Tai buvo kažkas fantastiško.", - su šypsena veide prisimena S. Galdikas.

"Pamenu, kad pats iš antro į pirmą aukštą nusileisdavau, tiksliau, nučiuoždavau, vadinamuoju ugniagesių stulpu. Nuolat dalyvaudavau ir Šv. Florijono, Ugniagesių globėjo, dienos šventėje. Visada laukdavau šios dienos", - pridūrė neptūnietis.

Gesino Smiltynės miškus

Nors Simo tėtis Mindaugas ugniagesiu jau nebedirba, tačiau krepšininko akyse jis visada išliks šios profesijos pavyzdžiu.

"Mano tėvukas šiam darbui buvo labai atsidavęs. Buvo atvejų, kai gaisrus gesino net porą parų. Vienas iš tokių atvejų, kai degė Smiltynės miškai. Nors jie dirbdavo po parą laiko, tačiau jam paskambino iš darbo ir paprašė, kad kuo skubiau atvyktų į gaisravietę. Pamenu, tada mes su šeima ruošėmės važiuoti į iškylą ir visus planus teko atidėti. Buvo ir daugiau tokių atvejų, kai degdavo durpynai", - teigė S. Galdikas.

Jis pamena ir tai, kad, pavyzdžiui, po darbo iš Smiltynės gaisravietės tėtis grįžo itin pavargęs ir visas pasišiaušęs.

"Tada jis krito į lovą ir miegojo bemaž parą laiko. Tėvukas matė visko: ir žmones traukdavo iš sudaužytų automobilių po autoavarijų, ir nuskendusius kūnus iš vandens telkinių, ir vaikus, ir žvejus žiemą yra traukęs iš vandens įskilus ledui. Jis nuolat pykdavo ant žvejų. Sakydavo: "Jie patys lenda į bėdą. Ledas vos pašalo, o jie jau lekia žvejoti."

Man žiemą vis kartodavo: "Nebandyk lipti ant ledo, nes įlūši." Pamenu, kad žiemos pradžioje visada grįžęs iš mokyklos klausdavau: "Ar jau ledas tvirtas? Ar jau galiu eiti ant tvenkinio ledo su draugais pačiuožinėti?", - su šypsena veide prisiminė S. Galdikas.

Iki tragedijos - vienas žingsnis

"Neptūno" aukštaūgis prisimena ir tėvuko bendradarbių papasakotą ne itin linksmą istoriją, kai vieno gaisro metu jie buvo atsidūrę per plauką nuo tragedijos.

"Tada gesino didelį angarą. Tėvukas buvo viduje, gesino židinio epicentrą ir staiga netikėtai įgriuvo stogas. Tėvuko bendradarbiai jau mąstė, ką reikės daryti, kaip pranešti šeimai apie nelaimę. Ir staiga tėvukas kaip niekur nieko išlindo iš už kampo..." - džiaugsmingai šią istoriją prisiminė S. Galdikas.

"Vėliau paaiškėjo, kad jis išėjo per kitą išėjimą. Visi apsidžiaugė. Tai buvo vienas iš tokių atvejų, kai nelaimė buvo visai šalia. Jei jis tą akimirką nebūtų sumąstęs eiti pasižiūrėti kur bendradarbiai, galėjo ir žūti. Atsitiktinumo ar intuicijos dėka tėtis liko gyvas", - džiaugėsi S. Galdikas.