Vaikiška lovytė, prikrauta knygų

Gitanos miško sodyboje kvepia jos išaugintomis rožėmis, visada švarios grindys, ji nesibodi skalbti žlugtą rankomis, jei skalbimo mašina neatlaiko apkrovų. Valgyti vaikams ruošia pagal individualų užsakymą: kas nori barščių, kas kepsnio, o kas užsiganėdina balandėliais. Po dešimtį litrų pieno kasdien duoda karvė, vardu Bulka, tvarte žvygauja paršeliai. Šiemet išdegė daržai, sudužo į druzgus automobilis, vos ji išsilaikė teises, bet Gitana į smulkmenas žvelgia su Budos ramybe.

Šį rudenį septyneto vaikų mama eis į dvyliktą klasę. Klasės draugai pirštais jos nebado: mat moteris ne tik pasiuva suknelių savo princesėms, bet ir pati dėvi madingus drabužius. "Kai buvau 24 savaičių nėštumo, dar šokau ir galėjau koją išmest iki nosies", - kvatoja. Moteris paštu užsisako anglų, vokiečių kalbos, kompiuterių vadybos kursų medžiagos. Dabar turi laiko tik psichologijos studijoms (užduotis irgi parsisiųsdina), bet baigusi dvyliktą klasę, rinksis turizmo vadybos studijas. Vaikiška lovytė prikrauta knygų, net apie brangiuosius akmenis bei archeologiją.

Kalba Gitana tokia archaiška žemaičių tarme, jog paskęstu jos greitakalbės upėje ir ne viską gebu suprasti. Nuolat pripuola prie pravirkusio baltapūkio, ir atrodo, ta savotiška aerobika ją tik linksmina.

Vyras - ne žandaras

Septyniolikos metų Gitana ištekėjo už kiek vyresnio Kęstučio. Pasakoja su juo susipažinusi žemės ūkio mokyklos bendrabutyje. Sako, nebuvę Romeo ir Džiuljeta, aistra įsiplieskusi po ramios draugystės su protingu, savarankišku vaikinu. "Mes visi tikimės santuokos, truksiančios ligi mirties. Bet man nereikia tokio vyro, kurį reikėtų sulaikyti, neriantis iš kailio. Kuris tave skaudžiai užgautų. Mes vienas kito nekontroliuojam, jis niekad nėra sakęs: "Kam tau tie mokslai?", o aš jam nenurodinėju, kaip gyvent", - kalba ji.

Kartais vyras išvažiuoja uždarbiaut kur nors toliau, bet žmona jo net nespėja pasiilgti - ir jis jau čia, su dovanomis. "Mano vyras - uždara asmenybė, savo bėdas savy suvirškina. Bet aš nekalbadienio neištverčiau. Kartą lėkštę esu į jį paleidusi".

"Visi mūsų vaikai - labai skirtingi, tai niekada nenusibosta. Kai po Kęstučio, mano užvadėlio, gimė Martynas, jis buvo hiperaktyvus - visa esybe. Bildukas namuose. Treji metai nemigos. Bet tada dar nežinojau, ką reiškia trynukai, o Martynukas dabar darosi flegmatiškesnis", - juokauja Gitana, su sūnumis meistraujanti namuose ir taisanti automobilį, tinkuojanti mažylių nulaupytas sienas, ir medžių išvartų parsitempia iš miško. Stovams gėlių puokštėms.

Nakties paukštė

Jei tai galima laikyti blogu įpročiu, jaunajai mamytei užtenka pamiegot valandą ar dvi. Ir mergystėje ji naktinėjo, rydama knygas, o dabar įniko iš vaško lieti visokius "čiūdus". "Nieks nemokino. Kartą elektra dingo, mes su sūnum vyriausiuoju žaidėm žaidėm vašku, lašinom visokias figūras, ir patiko. Jei nepaslenku mokytis kalbų, skaitau, jei nepaslenku skaityti - kuriu paveikslus iš gintaro, smėlio ir lino. Dabar man reik didelės drobės. Naktis priklauso tik man", - sako ji, nutylėjusi, kad pasitaiko išdainuoti aibę žemaitiškų lopšinių, kad vaikus numaldytų, urmu susirgusius vėjaraupiais. Tada namuose būna "mažas lazaretas".

"Man užtenka. Bet jei dar vienas vaikelis po širdim suspurdėtų, tai man gyvybė šventa vos užsimezgus - nežudyčiau",- sako, kad apie penkis vaikus svajojo dar su rūtų vainikėliu, dar nesutikusi sau skirtojo.

"Švenčiausia teroristų trejybė"

Taip žaismingai mama vadina savo trynukus Beatričę, Justiną ir Korneliją. O pridėjus dvynes Karoliną ir Eveliną... Mama juokiasi: "Jie visi - superhipermaxima aktyvūs!" Kol trejybė nevaikščiojo, pirmagimis Kęstutis išleisdavo mamą tvarkyt reikalų, ir net džiaugdavosi, likęs šeimos galva.

"... aš norėčiau būti vienturtis. Pirkčiau motociklą. Tie vaikai taip triukšmauja ir namus suverčia", - sako Kęstutis, bet pripažįsta, kad tuntas brolių seserų turi ir pliusų. Jis didžiuojasi savo mama, kad ši - graži moteris, kad suvokia "nežmonišką paauglio mąstyseną" ir maištus, ir kad niekuomet jam netenka atsakyti už mažylių išdaigas.

Mama šių irgi neperia, nes jai gaila ir subart. "Štai vakar", - pasakoja Kęstutis, - "mama ėmė rėkt ir kojomis trypti, o šie tik juokiasi, pilvus susiėmę". Tai jis turėjęs tvarką įvesti. Kitaip ir namus padegtų. Jau ir taip varlių į lovas prineša... O jis pats irgi miške buvo su pusbroliu pasiklydęs.

"Trejybė išmoko šnekėt praeitą lapkritį, kai naują televizorių nusipirkom. Anuos du mažieji sudaužė", - sako mama apie dar dvejų metukų neturinčias dvynes. - Tik neklauskit apie nėštumus... Trynukes ėmė per viršų, nes viena sėdėjo, kitas gulėjo, trečia vėl savaip įsitaisius. Kai pilve tryniai spardydavosi, man net akyse užtemdavo, o kai dvynes nešiojau, tai tikrinant aparatu, jie taip pašėlo, jog ano diržai nutrūko"... - dalinasi prisiminimais. "Bet sunkiausia būdavo visgi apie šeštą nėštumo mėnesį - nebesulaukdavau, kol jie man užgims. Ir spėlioti, kokius veidelių bruožus Dievo pirštai jiems nulipdė. Nepanašūs vienas į kitą mano saulytės ir mėnuliukai", - atvirauja Gitana, prisipažinusi, jog penketuko dar nė pakrikštyti nespėjusi - per šienavimą ir kitus neišvardijamus darbus. Kaip gyvas priekaištas dėl to - jai ant kaklo kabantis vyro dovanotas sidabro kryželis su akmenukais.

"Kada aš žliumbiau? Laimingiausiomis gyvenimo dienomis: per vestuves ir kai vaikai gimė. Kada paskutinįkart su vyru pašokti buvau išsprukusi? Nelabai koks jis šokėjas, nors aš - ir šokėja, ir sportininkė", - šmaikštauja lieknutė Gitana.

O nesėkmingos dienos praeina - ir kaip nebuvę. "Jau, galvoji, blogiau kaip šiandie nebus, o paskui tą krizę prisimeni kaip baiką, nes nutinka kas tokio... rodos, dangus griūva. Bet išsitiesi, niekur nedingsi", - paprastai sako Gitana.

Šį rudenį Kęstutis ir Gitana Baužos švęs 14-os metų savo vedybinio gyvenimo sukaktį. Gal vienas kitam ištars burtažodį: "Ačiū, kad esi šalia. Myliu labiau už druską".