Vaida Genytė: "Dainų dainelė" tarsi Kalėdos

Konkursas „Dainų dainelė“ šiais mokslo metais minės 40 metų jubiliejų. Jau prasidėjo konkurso atrankos, o 2014 metais planuojama transliuoti šį konkursą per nacionalinę televiziją. „Dainų dainelės“ - tai tramplinas į muzikanto karjerą, jame dalyvavo daugybė iki šiol mums gerai pažįstamų scenos žmonių, tarp jų ir dainininkė, pedagogė, laidų vedėja Vaida Genytė, visus sužavėjusi dainomis „Čiunga čianga“ ir „Sparnuotosios sūpynės“.

- Keturis kartus dalyvavote konkurse „Dainų dainelė“, kaip šis konkursas išliko jūsų atmintyje?

- Man tai buvo ne konkursas, o didžiulė šventė, išvyka į Vilnių. Aišku, būdavo didelės atrankos, bet aš jų nesureikšmindavau ir per daug nesijaudindavau. Man labiausiai įstrigo pirmas ir antras televiziniai turai ir paskutinis laureatų turas, kuris vykdavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Visą savaitę prieš koncertą Vilniuje vykdavo repeticijos su orkestru Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Vaikystėje viskas taip nerūpestingai atrodydavo. Lydėdavo tokia šventinė nuotaika kaip per Naujuosius metus ar Kalėdas. Tai būdavo pažintys, draugystės su vaikais, išdykavimai, lakstymai po teatrą, užkulisius, fojė. Nežinau, gal juokingai skambės, bet tai buvo vaikystė. Mums, vaikams, tai buvo didelė šventė. Mes nesivaržėme, tiesiog gerai leidome laiką, dainavome.

- O ar nejautėte scenos baimės, juk scenoje tekdavo pasirodyti daugybei žmonių?

- Man jos nebuvo. Aišku, paskui ji atsirado. Jau 1987 metais, kai „Dainų dainelėje“ dalyvavau paskutinį kartą, labai jaudinausi. Buvo toks periodas, kad atrodė, jog numirsiu ant scenos, taip baisu buvo, bet pirmaisiais „Dainų dainelės“ metais - 1980, 1982-aisiais - jos tikrai nejaučiau. Tai buvo gražus ir labai nerūpestingas vaikystės viduriukas.

- Kartais esate vadinama „Dainų dainelės“ legenda, kaip vertinate tokius komentarus?

- Sunku spręsti, kodėl žmogus kartais tampa populiarus. Ir aš pati savęs dažnai klausiu, kodėl mano atlikta daina „Sparnuotosios sūpynės“ taip paveikė žmones tuo metu. Mano dainavimas buvo gana normalus, galbūt paveikė tekstas, gal išraiška, galbūt nuoširdumas spinduliavo, o gal veikė tam tikra energetika. Kartais sakoma, kad vienas yra charizmatiškas, o kitas ne. O iš kur ta charizma? Kaip ji persiduoda ir kaip ją perduoti per ekraną? Vieni žmonės turi energetikos, o kiti ne, nors dainuoja dieviškai. Čia tikriausiai Dievo dovana, kad ta daina net ir per ekranus palietė žmonių sielas.

- Konkursas turi tikslą išlaikyti klasikinį dainavimą. Kaip dabar vertinamas klasikinis dainavimas, ar klasika yra populiari?

- Klasika visada populiari, nemirštanti. Ji yra ir bus. Tai aukščiausia dainavimo forma. Nemanau, kad vokalistui yra kažkas sudėtingesnio už operos atlikimą. Tai yra klasikinio dainavimo viršūnė. Į šitą žanrą yra sudėta labai daug: tinkamas vokalo valdymas, sudėtingos melodinės linijos, aktoriniai sugebėjimai, fiziniai duomenys, teksto išmokimas. Man atrodo, nieko nėra sudėtingiau meno srityje. Todėl labai džiugu, kad „Dainų dainelės“ konkursas visada buvo labai aukšto lygio. Jis šią sintezę išlaikė ir tebelaiko, galbūt reikalavimai net dar aukštesni. Dabar reikalavimai aukštesni visam kam ir visiems, net ir vaikams, negu buvo anksčiau.

- Kur yra šito konkurso variklis - jis gyvuoja jau 40 metų? Yra tokių, kurie griausmingai pradedami, bet greitai išsisemia, o „Dainų dainelė“ gyvavo ir tebegyvuoja.

- Dėl to, kad turime puikią nacionalinę televiziją. Dėl šios televizijos, ten dirbančių žmonių ir puoselėjamų tradicijų jis taip ilgai gyvuoja. Manau, kol gyva būsiu, tai „Dainų dainelė“ gyvuos. O šiaip manau, kad konkursas tikrai gyvuos daugybę metų. Tuo labiau kad jis nėra kasmetinis, o vyksta kas dvejus metus, išlaiko gražias tradicijas. Tai yra labai svarbu. Aš manau, kad čia yra didžiausia konkurso paspirtis. „Dainų dainelė“ daug kam yra tarsi kelrodė žvaigždė arba svarbus gyvenimo etapas. Tai puikus edukacinis, ugdomasis projektas.

- Ar jūsų kartais dar prašo padainuoti tas legendines dainas „Čiunga čianga“ ar „Sparnuotąsias sūpynes“?

- Prašo, prašo. O kodėl gi ne? Kartais ir padainuoju, ką padarysi. Aš labai laiminga, kad šiuo metu galiu gražiai padainuoti ne tik „Sparnuotąsias sūpynes“, bet ir Franco Šuberto ir Endriaus Loido Vėberio bei kitų kompozitorių kūrinius. Bet man tikrai nesunku padainuoti ir „Sparnuotąsias sūpynes“ šalia to. Kiek galėsiu, kiek balsas skambės, tiek dainuosiu ir stengsiuosi, kad klausytojai norėtų jį girdėti, nes tai irgi yra labai svarbu.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „TV publika“