Užsieniečiai Kūčių tradicijas atranda Kretingoje

Tačiau tik keliose pasaulio šalyse tradicijos yra panašios į mūsiškes. Pasidomėjome, kaip didžiąsias metų šventes švenčia Kretingoje gyvenančios tarptautinės šeimos.

Prasmė – plotkelėje ir prakartėlėje

Pusiau lietuviu, pusiau kolumbiečiu save laikantis 16 m. Kretingoje gyvenantis 41-erių Pranciškonų gimnazijoje bei Klaipėdos universitete ispanų kalbą dėstantis Aleksas Eugenijus Kulvietis teigė abiejų šalių tradicijas gerbiantis ir prie jų prisitaikantis, tačiau šmaikštavo per lietuviškas Kūčias beveik neturįs, ko valgyti.

„Didžiuma patiekalų – iš žuvies, o aš jos nemėgstu, grybai, nors ir vertingiausiais laikomi baravykai būtų, taip pat kelia pasidygėjimą, tad man belieka kūčiukus užgerti aguonų pienu, kurį, gyvendamas Lietuvoje, pats išmokau gaminti, eiti miegoti ir laukti Kalėdų ryto, kai žmona ant stalo padės ypač gardžiai iškeptą antį“, – juokėsi jis.

Kolumbijoje gruodžio 24-osios vakarą pagrindinis patiekalas yra mėsa, dažniausiai kiauliena. Anot Alekso, dar iš Alančių dvaro Vadoklių kaimo Panevėžio rajone kilęs jo lietuvis senelis iš mamos pusės, kurį mena tik iš nuotraukų, į Bogotą emigravęs per Antrąjį pasaulinį karą, kasmet specialiai šiai dienai nupenėdavęs po maždaug 140 kg sveriančią kiaulę.

Paprašytas išvardinti daugiau skirtingų tradicijų, Aleksas teigė, jog Lietuvoje prakartėlę – Jėzaus gimimo gyvulių tvarte vaizdelį su Švč. Mergelės Marijos, šventojo Juozapo, ir paties kūdikėlio Jėzus Kristaus, taip pat Trijų Karalių figūrėlėmis galima pamatyti daugiausia bažnyčiose, o štai Lotynų Amerikoje, Kolumbijoje, – kone kiekvienoje šeimoje. Sūnus Gervydą ir Algirdą auginančioje Kristinos ir Alekso Kulviečių namuose Kretingoje puikuojasi jos trys.

Pasak pašnekovo, pasidaryti prakartėlę – labai svarbu, mat 9-ias dienas iki Kalėdų, simbolizuojančias 9 mėnesius Jėzaus Kristaus gimimo laukimo, kas vakarą prie jų yra meldžiamasi, giedamos skirtingos giesmės, pasakojančios religinę Jėzaus Kristaus atėjimo istoriją. Šis laikotarpis iki Kalėdų vadinamas novena.

„Kadangi Kretingoje daugiau kolumbiečių nėra, apsiribojame giesmėmis savo namuose, o Kolumbijoje per noveną, linksmai pritariant būgnams, fleitai ar gitarai, einama į svečius, giedama vis kito šeimos nario ar giminaičio namuose“, – sakė A. Kulvietis.

Pašnekovo žodžiais, taip, kaip jo gimtojoje Kolumbijoje šeimas vienija prakartėlės, Lietuvoje – bažnyčioje pašventintų plotkelių laužymas ir dalijimasis tarpusavyje. Šis Kūčių vakaro momentas A. Kulviečiui – pats prasmingiausias.

Aguonų pieną pripažino

Už Vadimo Gridiajevo prieš 5-erius metus ištekėjusi kretingiškė Vika pasakojo, jog iš pradžių šis nelabai nutuokė, kaip švenčiamos lietuviškos Kūčios ir Kalėdos, nors pats taip pat yra gimęs Lietuvoje.

Thai imperija“ treneriu Klaipėdoje dirbančiam vyrui kur kas arčiau širdies buvo ir lig šiol tebėra Naujieji metai, nes primena močiutės paruoštą šventinį stalą, triukšmingus fejerverkus ir, žinoma, dovanas sausio 1-ąją, mat šią dieną jis švenčia gimtadienį.

Bet teko prisitaikyti: pora susitarė lietuviškas šventes šeimoje taip pat švęsti. Nuo pirmųjų pažinties metų, o tai buvo prieš 10-metį, Kūčias jiedu praleisdavo pas Vikos močiutę. Lietuviški patiekalai rusų tautybės žmogui būdavę neįprasti.

Tiesa, pirmąkart paragavęs aguonų pieno, skonį įvertino ir pripažino, tačiau sėmenų arba kanapių, valgomų su neluptomis išvirtomis bulvėmis, anot pašnekovės, ir dabar neįsiūlysi. Naujiena V. Gridiajevui buvo dalijimasis iš bažnyčios parsinešta plotkele.

Skirtingai negu pašnekovei, Tailando bokso klubo „Muay Thai imperija“ treneriu Klaipėdoje dirbančiam vyrui kur kas arčiau širdies buvo ir lig šiol tebėra Naujieji metai, nes primena močiutės paruoštą šventinį stalą, triukšmingus fejerverkus ir, žinoma, dovanas sausio 1-ąją, mat šią dieną jis švenčia gimtadienį.

Bet teko prisitaikyti: pora susitarė lietuviškas šventes šeimoje taip pat švęsti. Nuo pirmųjų pažinties metų, o tai buvo prieš 10-metį, Kūčias jiedu praleisdavo pas Vikos močiutę. Lietuviški patiekalai rusų tautybės žmogui būdavę neįprasti.

Tiesa, pirmąkart paragavęs aguonų pieno, skonį įvertino ir pripažino, tačiau sėmenų arba kanapių, valgomų su neluptomis išvirtomis bulvėmis, anot pašnekovės, ir dabar neįsiūlysi. Naujiena V. Gridiajevui buvo dalijimasis iš bažnyčios parsinešta plotkele.

„Švento rašto prie stalo mes neskaitome, bet visada garsiai perskaitome prasmingus žodžius, kurie būna pridėti prie tų plotkelių“, – sakė Vika. Ji atviravo svajojanti, kad toji šiluma, bendrystės jausmas šeimai susėdus prie lietuviško Kūčių ir Kalėdų stalo, kokie yra dabar, lydėtų daug metų.

Apie tai, kad būsimasis vyras – ne lietuvis, jauna moteris teigė iš pradžių nė nemąsčiusi. „Turbūt tuomet buvau truputį kurčia, truputį akla – draugystės pradžioje negirdėjau netvarkingai tariamų žodžių, nemačiau rašybos klaidų“, – juokėsi ji.

Vadimo giminės šaknys siekia tolimą Rusijos pakraštį Astrachanę – ten tebegyvena tėvas. Kai dukros ūgtelės, kad ir jos kelionę prisimintų, visa šeima kada nors būtinai nuvažiuos. Vikos mamai labiau patiko lietuviški, Klaipėdoje gyvenančiai anytai – tik rusų kilmės vardai, tačiau šie pageidavimai jaunai šeimai – nė motais, mergaitės pavadintos Polinos ir Anos vardais.

„Man jie labai gražūs, ypač, kai kreipiuosi švelniai „Poliuška“... O anytai esu dėkinga už išmoktą rusų kalbą. Draugystės su Vadimu pradžioje mokėjau tik pasisveikinti ir atsisveikinti“, – sakė V. Gridiajeva.

Raudoni drabužiai – laimei pritraukti

Už italo Maurizio ištekėjusi Baublių mokyklos-daugiafunkcio centro tikybos mokytoja Jolanta Kontrimaitė-Biuso šias prieššventines dienas leidžia vyro gimtinėje Romoje.

Kalėdoms čia pradedama ruoštis nuo gruodžio 8 dienos, kai švenčiamas Mergelės Marijos Nekaltasis prasidėjimas. Tai nedarbo diena Italijoje. Einama į bažnyčią, leidžiamas laikas su šeima, pradedama puošti namus ir viešąsias erdves kalėdinėmis dekoracijomis.

Dažnuose namuose puošiama gausiai: pagrindinis įėjimas, langai, balkonai, durys buto viduje, ne viena eglutė, bent po mažą suvenyrinę eglutę kiekviename kambaryje, net staltiesės, užuolaidos, rankšluosčiai, kilimėliai...

„Maurizio patinka kalėdiniai papuošimai, tad jis labai nustebo, kad mes Lietuvoje puošiamės dar anksčiau – nuo lapkričio pabaigos“, – sakė Jolanta.

Anot jos, advento vainikas su keturiomis žvakėmis ir advento kalendoriai Italijoje nėra tokie populiarūs, kaip Lietuvoje, tačiau, ko gero, nė viena italų šeima Kalėdų nešvenčia be prakartėlės, kuri ir kilusi iš šios šalies.

Pirmosios prakartėlės sumanytojas prieš aštuonis šimtmečius buvo Šv. Pranciškus Asyžietis, bet iki šiol italai labai jas vertina, kasmet įrengia ne tik bažnyčiose, bet ir kiekvienuose namuose, vis tobulina, papildo, perduoda iš kartos į kartą.

Artėjant didžiosioms metų pabaigos šventėms, prekybos vietos čia vilioja tradiciniais itališkais kalėdiniais saldumynais – iš migdolų ir medaus pagamintu desertu „turrone”, šventiniais pyragais.

Kalėdų išvakarėse taip pat vakarieniaujama su šeima: ant šventinio stalo patiekiami žuvies ir daržovių patiekalai, jūros gėrybės. „Aš pasigendu tradicinio kalėdaičio laužymo – tokios tradicijos, kuri ypač patinka mano vyrui, ten nėra, kaip ir 12-os patiekalų ant Kūčių stalo“, – sakė Jolanta. Jos teigimu, švęsdami Kalėdas ir Naujuosius metus, italai mėgsta namuose žaisti kortomis ir žaidimą „bingo”, itališkai vadinamą „tombola”.

Pastarojo žaidimo bilietėliai perkami arba iškeičiami į saldumynus, smulkias dovanėles. Tai sudaro prizinį fondą ir atitenka laimėtojams. Žaidimai neretai trunka iki paryčių.

 Palydėdami senuosius ir pasitikdami Naujuosius metus, italai kelia daug triukšmo petardomis, fejerverkais, kartais net šaunamaisiais ginklais. „Paskutiniąją metų dieną Romoje gali pasijusti lyg kokiose karinėse pratybose ar tiesiog kare, nes visur pokši, sprogsta, šaudo, kibirkščiuoja“, – pasakojo pašnekovė.

Anot jos, tikima, jog, norint sulaukti sėkmės ir laimės naujaisiais metais, juos sutinkant reikia dėvėti raudonus apatinius.

Sunku pasakyti, kiek šio prietaro paisoma, bet raudonos spalvos garderobo siūloma daugybėje Italijos parduotuvių. Žmonės perka, mėgsta dovanoti.