Užmigdęs biesą Andrius Kulikauskas vėl kuria

„Dar esu pas gydytojus „ant optinio taikiklio“, bet kai pastarąjį kartą buvau tikrintis sveikatos, gydytojas pasakė, kad tas mano biesas, kaip aš jį vadinu, sudžiūvo ir miega. Tai, sakau, gydytojau, aš jo ir nežadinsiu“, – kaip visada su humoru apie įveiktą sunkią onkologinę ligą kalbėjo Andrius. Kad negandos atsitraukė, sakė supratęs ir iš to, jog lankytis pas medikus jam dabar reikia tik kas pusmetį, o ne kas tris mėnesius.

Filmai apie iškiliuosius

„Aloyzas kuria dokumentinį filmą apie iškiliuosius Lietuvos menininkus brolius Puipas – šviesaus atminimo dailininką Audrių Puipą ir režisierių Algimantą Puipą. Jis vadinasi „Tulpių laukas“. Tai jau antras jo filmas, kuriam kuriu muziką. Prieš metus dirbome prie filmo „Nėra laiko gerumui“ apie lietuvių kino patriarcho Arūno Žebriūno ir operos dainininkės Giedrės Kaukaitės gyvenimą. Man regis, labai prasminga įamžinti kūrėjus dokumentinėje juostoje, kad ši medžiaga liktų ateities kartoms, todėl prisidėti prie filmų muzika manęs ilgai įkalbinėti nereikėjo“, – sakė A. Kulikauskas.

Pernai Andrius išleido kompaktinę savo dainų plokštelę „Ateina Dievas“ ir per jos pristatymą prasitarė, jog pakeliui – dar vienas kompaktas. Šmaikštavo, esą šiai plokštelei „tešla jau užmaišyta ir pamažu kyla“. Surimtėjęs pridūrė, kad pastaruoju metu stengiasi neskubėti: „Pastebėjau, kad skubėdamas ir lėkdamas kaip į gaisrą išleisti plokštelės, po kurio laiko pasiklausai įrašyto kūrinio ir gailiesi: kodėl negalėjau įgroti kitaip? Kam skubėjau, neapgalvojau? Kokios čia velniavos primaliau? O jau nieko nepakeisi. Tai dabar taip nebedarau“, – tikino pašnekovas.

Kaip sakė Andrius, jame kaunasi du muzikiniai pradai: noras muziką atlikti tiesiogiai, tikrais instrumentais, kaip kūrė didžiąją gyvenimo dalį, ir šių laikų muzikos kūrimo galimybės, kai atskiras instrumentų partijas galima įrašyti kompiuteriu. „Aš visą jaunystę grojau gyvai – šokiams, vestuvėse, per koncertus. Kai dabar kompiuteriu stengiuosi apgauti klausytojus, kažkaip nesmagu. Nors pasileidęs per kompiuterį programą namuose virtualiai groju „Steinway“ fortepijonu, tačiau būsimai plokštelei reikia gyvo kontraboso, kitų instrumentų. Reikia surinkti į krūvą chebrą ir padaryti viską iš širdies“, – sakė A. Kulikauskas.

Laikas nebelėkti

Andriaus teigimu, pašėlęs gyvenimo tempas, kai per mėnesį turėdavo 30 koncertų, – jau praeitis. Prieš keletą metų garsiai suskambėjęs skambutis – patirtas insultas – privertė sustoti ir perdėlioti gyvenimo prioritetus. Andrius tvirtino esąs ramus žmogus, labiau į save viską kraunantis: problemas, nesmagumus, konfliktus išgyvenantis viduje. Prisipažino, kad perspėjimų gyvenime jau buvę, ir ne vienas, bet nekreipęs dėmesio. Tik du pastaruosius perspėjimus jau priėmė kaip ženklą, kad laikas keisti gyvenimo būdą. „Pirmas buvo insultas 2015 metais. Net žinau, kodėl jį patyriau: susirengiau į gastroles Čikagoje, dar Toronte turėjau aplankyti kolegą, „Dainos teatro“ smuikininką, kuris gulėjo mirties patale. „Tik sulauk manęs“, – prašiau, taip širdį spaudė. Paskui keli skrydžiai lėktuvu, nervinausi, kad vėluoju, nes dėl terorizmo grėsmės oro uostuose kratė visus nuo galvos iki kojų, mane per patikrą vos ne nuogai išrengė. Grįžęs Lietuvoje vėl puoliau į darbus – laukė koncertai su Inga Valinskiene. Pamenu, po repeticijos su Nijole Narmontaite galvoju: papietausiu ir lėksiu į repeticiją su I. Valinskiene. Užsisakau sriubos kinų kavinėje, atneša, imu šaukštą, o jis krinta iš rankos. O tada kažkaip švelniai visas nuslydau nuo kėdės. Taksi jau laukė vežti mane į antrą repeticiją, tad padavėja pakvietė žmones, įsodino mane į mašiną, įkišo akordeoną ir liepė iškart vežti į ligoninę“, – prisiminė A. Kulikauskas.

Atlikėjas šmaikštavo, kad liga, matyt, viena nevaikšto, tad po metų atsivedė „seserį“ – po stipraus peršalimo jam buvo diagnozuotas tarpuplaučio vėžys. Ligai teko paaukoti garsiuosius muzikanto plaukus, o žmona Irena įteikė vyrui stilingą kepurę galvai prisidengti. Šiandien gyvenimo siųstus išbandymus Andrius priima kaip perspėjimą iš aukščiau, kad atėjo laikas save pataupyti.

Penktokas vestuvėse

Kad pasirinko muziko kelią, Andrius sako turintis būti dėkingas savo mamai. Ji buvo puiki dainininkė, nė vienas susibūrimas Plungėje, kur Kulikauskai gyveno, neapsieidavo be jos atliekamų dainų. „O tėvui tai meška buvo ausį numynusi, – juokėsi prisiminęs tėvuką Andrius. – Pamenu, kaip jis labai nuoširdžiai irgi traukdavo dainas, bet visą laiką pro šalį. Man nuo mažų dienų tas jo dainavimas pjovė ausį.“ Būtent mama ir nuvedė Andrių į netoli jų namų Plungėje buvusią muzikos mokyklą, į akordeono klasę. Anot pašnekovo, pirmuosius dvejus metus jis net savo instrumento neturėjo, namų užduotis atlikdavo atėjęs anksčiau į klasę mokyklos akordeonu. Tik vėliau tėvai jam nupirko instrumentą, juo nuo penktos klasės pradėjo groti vestuvėse.

„Prityrę vestuvių muzikantai renkasi tokias vestuves, kur daug svečių. Mat ten ir uždarbis didesnis. Tad į „nepelningas“ vestuves, kur nesitikėdavo gerai uždirbti, siųsdavo mane – penktoką, šeštoką su akordeonu. Jau užaugęs nustojau vestuvėse groti. Nepatiko, kad vadina kažkaip pašiepiamai muzikantėliu. Vėliau, jei vestuvėse kur ir pagrodavau, tai tik neeilinėse, inteligentiškose, ten, kur galėdavau groti tai, kas mano širdžiai miela. Nemažai mano bendraamžių kaip pradėjo vestuvėse groti, taip ir iki šiol groja tas pačias melodijas. Tiesa, buitį susitvarkė, namus didžiausius išsistatė“, – šyptelėjo A. Kulikauskas.

Šiemet Andrius atšventė 40 metų santuokos su žmona Irute sukaktį. Prisipažino esantis jai dėkingas, kad niekada nesiskundė, kaip sunku gyventi su menininku, rūpinosi jųdviejų vaikais ir prižiūrėjo nenuoramą vyrą. Du Andriaus sūnūs – vyresnysis Andrius ir jaunėlis Rokas – esą visada turėjo laisvą priėjimą prie muzikos instrumentų, tačiau didelio noro muzikuoti nerodė. Pasak A. Kulikausko, nors žmona kartais papriekaištaudavo, jog nemoko savo vaikų muzikos, jis atsikirsdavo, kad prievartinis mokymas gerų rezultatų neduoda. „Manęs nereikėjo versti mokytis groti, aš pats to labai norėjau. Bet esu tiek prisižiūrėjęs tų užsimiegojusių vaikų, rytais velkančių savo sunkius instrumentus į muzikos mokyklas. Tiesa, vyresnėlis išmoko skambinti gitara – buvau nupirkęs jam instrumentą, kad draugų kompanijoje ir tarp panelių būtų pirmas vyras. Jis ir dabar pagroja. Kai pagalvoju, jau daug metų mūsų namuose muzika garsiai neskamba. Kai man reikia padirbėti, užsidedu ausines ir sėdu prie kompiuterio – per kompiuterines programas instrumentais brazdinu. O dabar sunkaus akordeono nelabai ir nulaikau. Tik noro muzikuoti niekaip neištrinsi“, – sakė A. Kulikauskas.