Užmaršties dulkes nupūtus (9)

Stebuklai

Jonas Mekas pačiose įvairiausiose auditorijose yra prižarstęs daug perlų. Kartą jis paporino: "Reikia kalbėt apie tai, kas gyvenime gražu. Yra filmų, kur daug didelių tragedijų. O kartais mano filme nieko nėra - nei dramos, nei tragedijos. Bet jeigu tu nemanai, kai pavasarį išsprogsta obels žiedas, jog tai yra stebuklas, jog nieko didesnio negali išrast... Arba pirmieji vaiko žingsniai. Stebuklas! Kasdieniškas eilinis gyvenimas pilnas stebuklų, pilnas įvykių, kurie pilni grožio."

J. Mekas taip pat yra prisipažinęs: "Tie, kas rašo scenarijus, daug galvoja, o aš nemoku galvot. Gal todėl nuėjau į dienoraščių formą, nes nežinai, kas bus ateinančią sekundę. Nesi Dievas..."

Socializmas

Antanas Stanevičius, dar mokydamasis Vilniaus universitete, nuolat dėstytojams mėtydavo replikas arba pateikdavo nepatogius klausimus. Kartą per Povilo Sigito Krivicko paskaitą jis pasakė kažką tokio ne socializmo naudai. Tiek studentai, tiek dėstytojai puikiai žinojo, kad kiekviename kurse yra skundikas, o kartais ir keli. Tad dėstytojas buvo priverstas reaguoti. "Oi, tamsta, socializmas yra toks sudėtingas reiškinys, kad aš jūsų ir savo vietoje nesiimčiau jo vertinti..." - išsisuko dėstytojas.

"Fintas"

Nors sovietmečiu nebūdavo tokios didelės konkurencijos tarp spaudos fotografų kaip dabar, tačiau kai kurie turėdavo savo "fintus", kaip "atfutbolinti" ir tuos nedaugelį. Apie tokį "fintą" yra pasakojęs Povilas Sigitas Krivickas. CK organo "Tiesa" korespondentai jausdavosi esą aukštesnės kastos. Toks jautėsi ir šio laikraščio fotokorespondentas Chanonas Levinas. Kad kiti "nevogtų" kompozicijos iš pasirinkto taško, Chanonas meistriškai alkūne pridengdavo kaimyno objektyvą. Nežinojusiems šio Levino triuko išryškintuose negatyvuose vietoj vaizdo atsirasdavo... neryški alkūnė.

Klasika

Tiesiečiai leisdavo laikraštuką vidiniam naudojimui, kuriame CK organo darbuotojai atsiskleisdavo visai kitomis spalvomis nei oficiozo puslapiuose. Fotokorespondento Chanono Levino eilėraštis, išspausdintas tame laikraštuke, tapo daugelio tiesiečių kartų perpasakojama klasika": "Kai pavasaris ateina, visi mergai basi eina."

Tautų draugystė

Buvo periodas, kai "Tiesa" labai draugavo su Minsko "Prauda". Ak, kokios užstalės, ak, kokie baliai. Kartą autobusas su tiesiečiais ir praudiečiais keliavo per visą Lietuvą. Toks tiesietis Tomas Šarkus, iki kaulų smegenų žygeivis po Lietuvą, išmokė dainelę, kurią visi su malonumu traukė. Paprastos dainelės apie upelį, tiltelį ir avelę, pametusią uodegėlę ant tiltelio, priedainis buvo lygiai toks pat paprastas: "Komu eto nado, komu eto nužno? Nikomu nenado, nikomu nenužno." (Kam to reikia, kam tas reikalinga? Niekam to nereikia, niekam tas nereikalinga). Taigi keliavo, keliavo tiesiečiai ir praudiečiai po Lietuvą, bet atėjo laikas ir skirtis. Kai kurie susidraugavo taip, kad, atlydėję baltarusius iki sienos, verkė. Glėbesčiavosi, broliavosi, amžiną daugystę žadėjo. O paskui, jau visai išsiskiriant, visi vieningai užtraukė: "Komu eto nado, komu eto nužno? Nikomu nenado, nikomu nenužno...

Baltoji karštinė

Niekam ne paslaptis, kad rašanti brolija nevengia ir taurelės. Nenumodavo ranka į alkoholį ir rašytojai Jonas Avyžius, Ignas Pikturna, Aleksas Baltrūnas bei kiti to meto plunksnos riteriai. Kartais į ugninį skystį nenumodavo ranka net po kelias dienas paeiliui. Tai štai per tokias daugiadienes kažkurio rašytojo namuose smagi kompanija klega, o to rašytojo šeimos gyvenimas stengiasi riedėti sava vaga. Besistiebiantis aukštyn rašytojo vaikas mamos jau kelis mėnesius buvo prašęs nupirkti žiurkėnų. Na, ir per tas daugiadienes rašytojo žmona išsitempė atžalą į turgų išsirinkti gyvūnėlių. Tas visas laimingas parlėkęs namo su keturiais žiurkėnukais žaisti pradėjo. O šiems įdomu, kur jie atsidūrė, - pradėjo po butą krapinėti. Žinoma, užsuko ir pas klegančius rašytojus. Pirmasis žiurkėną pamatęs Aleksas Baltrūnas išbalo ir iš karto pareiškė: "Žinot, man jau pakaks gerti. Einu namo",- ir apvertė taurelę. Įsmeigęs akis į žiurkėną taurelę apvertė ir Ignas Pikturna... Žodžiu, lėbaujančiai rašytojų kompanijai lakstantys žiurkėnai atrodė baltosios karštinės pradžia...

"Infarktas"

Gal po to, gal po kito palėbavimo pagiriojančiam Ignui Pikturnai buvo labai negera. Na, o kai pradėjo siūbuoti šviestuvas palubėje ir tarsi slysti žemė iš po kojų, rašytojas puolė prie telefono kviesti greitosios: "Man infarktas",- pranešė medikams. Šie atvykę infarkto požymių neaptiko. Tik persigandusiam dėl sveikatos būklės rašytojui pranešė, kad "liustra" siūbavo ir žemė iš po kojų tarsi slydo dėl to, kad Vilnių sukrėtė kelių balų žemės drebėjimas.