Užmaršties dulkes nupūtus (15). Skutamos žuvys krante ir jūros iškartojimai Vytauto Brenciaus balsu
"Tik TIEK, o VISKAS? Mus sumala mūsų genetinė sėkla?"
Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: "Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto."
Kad Brencius ruošiasi išplaukti į Amžinąjį vandenyną, ne tik aš savo žuviška intuicija, šeštuoju pojūčiu jaučiau jau keliolika metų. Juk tie mūsų gyvenimai aplinkui regimi, stebimi kaip kortos ant provincijos būrėjos stalo, kaip pusšimčio gulbių mišios įlankose ties Nemirseta ar Karkle - vis tiek gali nueiti, pamatyti, sužinoti. Ir ryškesnį kranto šviesuolį Klaipėdoje, Palangoje, Juodkrantėje apsakys ir žmonės, ir kirai.
"Blogai, kad Brencius ir Bucykas užsibaliavojo, - dar 2000 m. vasarą ant tilto į jūrą Palangoje apmaudavo žinomas jūros povandeninių srovių tyrinėtojas. - Sulysę, sunykę, sunku atpažint. O gaila, gerai vyrai rašo, be reikalo žiauriai patys savo talentus ir patys save žudo. Dar galėtų daug išmintingo palikimui sukurti. Bet ne mūsų, ne žmonių ar talento gerbėjų valioje jiems "šventą dvasią įpūsti"; kaip sako lotynistai, kol sveiki esame, visi teisingų patarimų duodame ligoniams", - svarstė srovių tyrinėtojas.
2010 m. rugsėjį dar vieno kūrybingo žemaičio, skuodiškio iš Šauklių, širdies aistros audra virto mąstančiu štiliu: gal pasiblaškęs, o savimi sugėręs visas gyvenimo vaivorykštės spalvas, išplaukiojęs Klaipėdos žvejybiniais laivais Pasaulio vandenyną, poetas Vytautas Brencius (1945 11 15 - 2010 09 13), kurį irgi šiek tiek pažinau, paliko SAVE mūsų apmąstymams.
Aš gerbiu Bičiulio, jūros ir proletarų bardo, sielotyros potyrius, virtusius tekstais, knygomis. Man net patinka jo poetinis - eseistinis sarkazmas.
Prieš prasidedant Atgimimui su žmona buvome iš Palangos nuskridę į Maskvą. Vagankovskajos kapinėse padėjome puokštę gėlių prie nerealiai stipraus, nors šiurkštoko dainų tekstais - pliko, neretušuojamo gyvenimo nervais ir atlikimo maniera atlikėjo, taip pat anuomet nerealiai populiaraus ne tik visoje TSRS teritorijoje, Vladimiro Vysockio "Gitaros paminklo", kuris buvo šviežiai pastatytas jį labai mylėjusios žmonos paryžietės Marinos Vladi rūpesčiu.
Jau tuomet ten, Maskvoje, aš pirmąsyk mąsčiau, kad pas mus į jį panašiausias - Vytautas Brencius. Sakiau jam vėliau, ir tai jam patiko.
"Menas yra ubagas, be tautybės", - pritarė poetas marinistas, publicistas, jūreivis. Paskutinis TIKRAS tarybinis, simpatizavęs viskam, kas brežneviška, slaviška, taip pat - humanistiška, nepaisant familiarumo, šiurkštumo, ironijos tam, kas svetima DARBO ŽMOGUI jūroje ir krante. Nepaisant visko, V. Brencius ilgai pagyvens lietuvių literatūrinės marinistikos olimpe.
Kai kur aš mažumėlį klydau - jame nedaug Pauliaus Širvio švelnumo. Juodu suvienytų gal tik girtas atlapaširdiškumas, nes "strespiltinė", kol mūsų "baseinėliai" išsenka, žvaliai suvienydavo kiekvieną, poetą ir nepoetą, pigaus vyno laikais. Ir visi idealiai išteisindavo literatą. Na, o kapitalizmas Poezijai rodo bezdžionišką pasturgalį.
Nedaugeliui dabar rūpi originali, individuali meninė kūryba ar lėšų išgyvenimui besižvalgantis lyg kormoraniukas lizde kūrėjas. Gali prisirašyti tekstų nors ir penkioms knygoms išsyk - o kaip jas išleisi? Ir ne tai esminis klausimas: "Kam dar reikia knygų, KAS JAS SKAITYS, kai dominuoja daiktų kultas, pinigų religija? Ne vienam buvusiam Lyrikų žemės palikuoniui simfonija - naujos skalbimo mašinos ar automobilio dūzgimas, o eilėraštis" - plataus spektro prekybos centro kasos čekis. Kam apsinuodyti gyvenimą... galvojimu? Et! KramtoManija ir akropelės... Teisybės žodis išspausdintas "Vakarų eksprese" - ENTELEKTAS. Todėl sunku atradusiam savyje jausmingą sielą. Lengviau tam, kuris turi įžūlumo ir gerai pažįsta skaičius.
1989 metais, kurdamas naują fotoreportažą ant "Lietuvos žvejo" laikraščio atsakingojo sekretoriaus stalo, žinomas poetas, fotoieškotojas, publicistas, jūreivis Vytas Brencius dar ilgai neišsidavė, kad Maskvoje jį apžavėjusi jaunutė moteriškutė ruošiasi apsigyventi Klaipėdoje. Blogo žodžio nėra ištaręs ir apie pirmąją žmoną, gal tik - "pragmatikė". Pakvietė vyno taurei į fotolaboratoriją. Jau po antros puotos "tepiau slides". Galėjau krist nuo jo rankos dar iki 2000-ųjų... "Litro" poetų diskusijos žodžių ir kito pašnekovo "teisybių" nesižvalgo ("argi neaišku, kas čia - genijus?"), o tuštybę vynas dar labiau paaugina...
1989-1990 m. jau ne tik uolioji mūsų redakcijos vertėja Dalia Bikauskaitė, bet ir visi lietuviai aistringai laukėme žinių apie tautinį išlaisvėjimą iš Vilniaus Sąjūdžio renginių. Be ne visi: kai kurie kreivaburniai piktinosi, kad "atsakingasis sekretorius deda Aleknavičiaus fotoreportažą vasario 16 d. apie smetoninę kariuomenę, redaktorė - "šefinia" dantis rodo, o širdis nesišypso, nieko niekam atvirai nesako: argi mes - už buržujus? Už KAPITALIZMĄ? Atleiskit..."
"O kas iš tos Sąjūdžio laisvės liks eiliniam darbo žmogui, kur plauksim eiliniai matrosai, jeigu žvejybos laivyną išvogs, laivus sukčiai išparduos, kur man tada plaukti ir ką valgyti, ir su kokia žuvėdra koketuoti? Galas pigiam gyvenimui, žvejų laikraščiams, tai ir kūrybai! Įpilk ir man! Gerai, aš nenoriu politikuoti, gal kam ir bloga Sovietų Sąjunga, bet tu, atsakingasis sekretoriau, man atsakyk: ką tie santvarkos vertėjai - keitėjai siūlo vietoj Maskvos Kremliaus? Švedišką socializmą? Papūsk rūrelės lumzdeliu - nieko nebus. Be šimto metų prie šių metų. Lietuvą prarys kapitalistai, buržuazinis "švancynas", kaip ryklys žioplį plaukiką vandenyne prie Afrikos krantų. Vogė raudonas, vagia klebonas. Kam rūpi mūs vargana literatūra? Dabar mane skaito, verčia ir Kaliningrade, ir Maskvoje, o paskui... Gedimino pilis man nieko nesako. Mes, menininkai, turim būti visų valdžių opozicijoje. Tu, Gedi, irgi geras - "Brazdžionis parvažiuoja, Brazdžionis, Bernardas - didvyris... "Šaukiu aš tautą..." Šūdą! Antanas Miškinis man vertingesnis, kokias tremties psalmes parašė iš sibirų, vietoj galėjo sušaudyti, rizikavo, štai kas didvyris, o tau - "Brazdžionis, Brazdžionis"... Gulėjo Amerikoj, Santa Monikoj, kiaušius po palmėm pametęs ir apie laisvę Lietuvai kliedėjo: "Šaukiu aš tautą"... Gali nešaukt. Gagariną mylėk! Aš mačiau kapitalistinį pasaulį, daug valstybių apiplaukiau. Nelaimė yra tas kapitalizmas. Blizgučiai išorėje, o tikrumoj - globalus mėšlas. Stervelatas, pamatysit. Mūsų tarybinei liaudžiai ir dabar gerai, ko čia visi bruzdat? O ko tu sieki, atėjęs iš miesto dienraščio į "Lietuvos žvejo" redakciją? Redaktore Virga susižavėjai? Neduos tau... didesnio honoraro... Juokiuosi... O gal duos... Gal Ada patiko? Ne... tu - tik liežuviu mergišius. Ir aš vienai kolegei mieste pasiūliau į svečius nakčiai, sakiau - "aš tau leisiu pasijusti moterim"... Rytą žvalgomės su Roma - šaldytuvas tuščias, vyno - nė lašo... Išrijom viską. Kas ko siekiam. A, o gal irgi planuoji į jūrą išplaukt? Kažin ar sovietinis saugumas tokį Brazdžionio nacionalistą per valstybinę sieną greit praleis, kažin ar vizą gausi, nebent garsi pavardė padėtų." (Čia jis pataikė į dešimtuką: jūrą tris vasaras žvalgiau iš... Palangos gelbėtojų postų.)
"Čia, Klaipėdoje, mane geriausiai tik Edma Veckus, kai kada dar toks Driežas Šernius, dar Albinas Stubra, Bucykas, Bajoras supranta", - nedrįsau pertraukti anaiptol ne poetiško monologo fotolaboratorijoje, su kiekviena vyno stikline, kaip Vilniuje Algis Verba, jis vis labiau tūžo, širdo, ir kad dar kiek, būčiau šokęs taip pat agresyviais žodžiais "prieš" - neabejotinai būtų vyno buteliu jūreiviškai užvožęs, patikrinęs, ar dar neiškorijusi kaip sniegas po atlydžio mano skeleto kaulų masė. Tylėjau.
"Tiek to, genijus."
Gerdamas Vytautas griežė dantimis tarsi vargonais, agresyvėjo, todėl jo kompanijoje arti būti buvo rizikinga: tik nedrįsk paprieštarauti! "Kas mes esam, - ubagai, kas mes būsim, - tik skutamos žuvys"... Šūdo broliai. Į kokį pasaulį paleidžiam vaikus? Mums labiausiai turi rūpėti sveikos, protingos gyvybės egzistencija žemėje. Miestuose - smogas, žmonės nervingi, viskas - antiekologiška. Nori nenori turi kasdien spirituotis. Greičiau į jūrą! Va, pirkau kaktusą Simonaitytės pusbrolio Albino Stubros šešiasdešimtmečiui, myliu jį - vėl balius... Ar girdėjai, kaip Albinas dvi savaites po Klaipėdą verkdamas pėsčias vaikščiojo, nes "vienas fotografuotinas objektas vienoj miesto pusėj, kitas - kitoj, o fotoreportažas dienraščiui reikalingas į numerį. Verkė, nes jo mašinėlė dvi savaites priešais redakcijos duris Šaulių gatvėj be darbo stovi. "Vyrai, pastumkit, žiguliams kažkas yra, gal užsivestų? Bus rokundas", - paprašė Stubra rūkančių kolegų. Šie stūme, stūmė... Anei iš vietos! "Klausyk, Albinai, va, raudona šviesikė dega, rodo, kad benzino nėra, ar tu seniai pylei?" - klausė suglumęs Saulius Jokužys, irgi išradingas fotobrolis. Dabar jį plačiai išgarsino anų dienų "Aktai". Čia suglumo ir Albinas: Pala pala... Tikrai neįpyliau... Tikrai... Tik prieš mėnesį... Ačiū, kad pastebėjai, Sauliau", - padėkojo, pripylė į baką iš draugų paskolinto benzino, ir šnyr! - kaip tikras lietuvininkas nuvažiavo Šaulių gatve.
Vytas Brencius lengvai ir sarkastiškai nužvalgydavo ir skeptiškai įvertindavo kitų kasdienybės netobulumus, o gerą nuotaiką atgaudavo arba gavęs kvietimą išplaukti į jūrą, arba "baliavoti".
"Klausyk, niekam nesakyk, man iš "Klaipėdos" viešbučio ką tik skambino didysis publicistas, kino scenaristas, laivo kapitono pirmasis padėjėjas, jūsų palangiškis Ignas Pikturna. Toks keistas. Sako: "Būk geras, gelbėk, greičiau ateik, padėsi išgerti "jaščiką" degtinės, vienas neįveikiu..." Vytą, kada jis kaip rąstas gulėdavo redakcijos prielaiptyje, kolegės apeidavo klykdamos. "Nesiartinkit - papjausiu!"
Užtat Vytauto Brenciaus jūriniai filosofiniai psichologiniai tekstai... Publicistika, baladės... Su polėkiu, tikra, viskas visais nervais išjausta, aišku ir sąžininga, kaip gyvenimas IKI, taip ir PO mirties. Skaitant šiurpuliukai per visas pajautos zonas nubyra...
Negreitai kas nors lietuviškoje literatūrinėje padangėje pralenks Brencių - marinistą. Todėl ir šį tekstą rašiau. Alkoholis išgaruoja, o žmogaus kūryba lieka.
POETAS. Vytas Brencius lengvai ir sarkastiškai nužvalgydavo ir skeptiškai įvertindavo kitų kasdienybės netobulumus, o gerą nuotaiką atgaudavo arba gavęs kvietimą išplaukti į jūrą, arba - į puotą.
Gerdamas Vytautas griežė dantimis tarsi vargonais, agresyvėjo, todėl jo kompanijoje arti būti buvo rizikinga
Rašyti komentarą