Tada Šaukėnų miestelyje ir mokykloje man daug kas pavydėjo. Beje, 1934 - 1939 metais A. Venclova (1906 01 07 - 1971 06 28) mokytojavo Klaipėdoje. Čia 1937 09 11 gimė ir sūnus - poetas, vertėjas, literatūros tyrėjas, eseistas, Jeilio universiteto profesorius, užaugęs, pasak Marcelijaus Martinaičio, "ant milijono knygų tėvo bibliotekoje" Tomas Venclova. Didelis, tikrai "važnaprotis" sovietinės LTSR Rašytojų sąjungos hierarchijoje buvo liaudies rašytojas, deputatas Antanas Venclova, kuriam esą nebuvo abejinga net ir lakštutė Salomėja Nėris. Įžymesni visada apveliami "pletkais su papildais".
 |
| Telesforas Kulakauskas |
Stebėdavom su būsimais rašytojais Petru Dirgėla ar Viktoru Brazausku Vilniuje, kaip Antanas Venclova, užsimetęs leniniškai rankas ant nugaros, oriai vaikštinėja Lenino prospektu ir, pasak draugų, "žvalgosi, kuri gatvė vėliau bus jo vardu pavadinta. Ai ai ai, kokia svaigi mintis - Antano Venclovos gatvė"... Panašiai vaikštinėjo ir senjoras dainininkas Kipras Petrauskas.
Su P. Dirgėla studentai esam dar stebėję, kaip rašytojas Antanas Venclova geležinkelio stoties pašte iš Maskvos, leidyklos "Molodaja gvardija", atsiėmė pašto perlaidą - matyt, honorarą: oho, tada 1500 rublių!.. "Vien dėl to verta rašyti", - nusprendėm su Petru, bet tuoj, A. Venclovai pasislinkus nuo pašto langelio, patys džiaugėmės pasiėmę iš "Komtiesos" honorarą už reportažus iš Dainų šventės - abu net po 30 rublių! Tada mūs studentiškai laimei to užteko, nes būdavo momentų, kad bendrabutyje radę lašinių, bulvių pasirinkdavom daržovių parduotuvės kieme.
Taigi vieną dieną Antanui Venclovai medituojant prie vieno iš muziejinių jo namų, nedrąsiai prisiartino garsusis knygų iliustratorius, dailininkas, žinomas bohemistas Telesforas Kulakauskas (1907 09 07 - 1977 08 27): "Ponas liaudies rašytojau, deputate, ar galima jus sutrukdyti?" - "Prašau, prašau, draugas Telesforai, tik be jokio "ponas"... Bene pinigų pasiskolinti nori, ar kas nors nuskriaudė?" - teiraujasi Antanas Venclova. - "Pinigų dar užtektų, bet būtų labai smagu, jeigu bent kiek, gerbiamas deputate, sudrausmintumėte tą baltąjį chuliganą Paulių Širvį.
Elgiasi kaip nežmogus, paskui baisu į gatvę išeiti. Įsivaizduojat, praėjusį šeštadienį žmona pasiuntė į turgų daržovių. Supirkau, dar pinigų liko... Galvoju, su kuo Komjaunimo gatvėje alaus kaušelį ar gruziniško sausvynio skleinyčią padaryti galėčiau. Vienas prieš veidrodį gerti nemoku. Ogi žiūriu - priešais spinduliuoja, kaip išloštas loterijos bilietas, nenugalėtas karys Paulius Širvys.
 |
| A. Venclova ir P. Širvys. Nuotraukos iš Venclovų namų -muziejaus rinkinio |
"Geriau, Telesforai, degtinė negu tas birzgalas alus, vienas myžimas paskui. Einam į "Literatinę" ir mostelsim pas Šabaniauskienę. Gal dar ir pats Šabaniauskas padainuos. Ir ką - mostelėjom ten, mostelėjom kitur, pinigų neliko, kopūstą pamečiau, nežinau, kaip namo parsirasti, o Širvys ir sako: "Ramiai, Telesforai, aš tave metro parvešiu."
Ir ką gi jis, begėdis? Nuvedė mane į požeminį tualetą netoli Černiachovskio paminklo (dabar toje vietoje - V. Kudirkos paminklas. - Aut. past.), uždarė mane kabinoj, pasodino, dar vandenį patraukė, ir užrėmęs šiukšlių dėže dureles, dingo. Dingo!... Aš ir užsnūdau. Nubudau milicijos skyriuje. Aplink, deputate, vyrai su raudonais raiščiais ant rankų, mane kelia, fotografuoja, aš purtausi: "Čia - draugovininkų reidas, - aiškina, - nebijok, dėde, mes paleisim, tik paties nuotrauką į "Komjaunimo prožektorių" įdėsim, suprantat, kad neblaivus viešoje vietoje, kad tarybinis jaunimas negirtuokliauja." Aš jau jiems aiškinau, kad "čia Širvys mane prigirdė, svoločius, į "metro" įkišo... Kas bus, kas bus, - kaimynai ir pati žmona pamatys, į gatvę nebeišleis... gėda, "Komjaunimo prožektoriaus" stende..."
Nuramino Antanas Venclova Telesforą Kulakauską. Tos medžiagos stende nebuvo, o ar barė Širvį - kas dabar žino.
O baigdamas šneką apie pažintį su daugelio mylimu poetu Pauliumi Širviu - lietuviškuoju Sergejum Jeseninu, apie "baltąjį" jo ir divizijos draugų chuliganizmą, dar prisimenu Pauliaus pasakojimą apie lietuvių rašytojų kelionę iš Talino į Vilnių.
"Įsivaizduoji, visą kelią aš buvau ramintoju... Visą kelią nuo Talino iki Vilniaus autobuse maliau anekdotus Eduardui Mieželaičiui. Matai, jis gal dvi savaites prieš tą kelionę sočiai atsigėrė - atsibaliavojo, tai po tokių daugiadienių aplink Tarybų Lietuvą į šnapsą ir žiūrėt negalėjo. Taline Miežys negėrė nė lašo. Bet neramus kaip triušis prieš triušelką. "Nemiegu, visko bijau", - sakė. Sėdėjo autobuse ant laiptukų nusiminęs, mes gramą darėm. Paskui aš ir kiti rietėm anekdotus. Nuraminom, prajuokinom Lenino Mieželaitį."
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą