Užmaršties dulkes nupūtus (12)

Palanga yra toks "keselis" (tinklas-krepšys ilgu kotu žuvims nuo tilto iš jūros susemti), kai populiariausiais vasaros mėnesiais žurnalistas nesunkiai gali "sužvejoti" garsenybes ar pusgarsius tautiečius ne tik iš Vilniaus, bet ir iš kiekvieno Lietuvos rajono centro, net mažiausio miesteliuko. Ne tu jų ieškai žmonių tirštėlynėje, o patys tave susiranda. Ir neretai iki ašarų būna apmaudu, kad neturi nei laiko, anei energijos su kiekvienu bendrauti. Tad belieka rinktis sielą turtinančius pašnekovus.

Vytautas Sirijos Gira: "Gyvenimas ne liūdesiui skirtas"

1991-1992 metais, redaguojant Palangos miesto tarybos laikraštį "Palanga", redakcijos duris dažnai praverdavo neeilinės asmenybės. Tarp jų ir šiandien šiltai prisimenu labai spalvingos biografijos intelektualą gydytoją, populiarių romanų autorių Vytautą Sirijos Girą. Ne vienos jo knygos herojai įamžinti kino ir televizijos filmuose, sovietizmo laikais jie buvo labai populiarūs, sutraukdavo gausybę žiūrovų miestuose ir periferijoje. Todėl, kad romanisto literatūrinė medžiaga net tais cenzūros laikais pulsavo gyvenimo tikroviškumu, žodžio meistras psichologas Vytautas Sirijos Gira su žmonėmis, auditorija kalbėjosi jų žodžiais, mintimis. Tereikia prisiminti ekranizuotą populiarųjį romaną "Raudonmedžio rojus".

Neišdidus ir labai komunikabilus, ypač etiškas, pašnekovą gerbiantis daktaras romanistas Vytautas Sirijos Gira, įteikęs "Palangos" laikraščiui tekstą apie jo jaunų dienų Palangą ir malonias atrakcijas, jaunatviškai šmaikštavo kokiomis tik nori temomis, tarsi būtume viename "bendike" gyvenę studijų metais: politika ir moterų grožis, mados, darbas laivyne (!), redakcijose, ir, žinoma, meninės bohemos potyriai Kaune, Vilniuje ir Palangoje...

Klausytum kad ir per naktį. Vytautas, kaip supratau, "strespiltinę" su bendraminčiais kavinėse pavartodavo ne tik norėdamas pailsinti nervų sistemą, bet ir geisdamas atsiverti įdomiems pašnekovams, kaupti gyvenimiškos bei dvasinės patirties archyvą. Išpažinčių, atsivėrimų būsimiems romanams iš blaiviųjų tikrai neišspausi...

"Esu žmogus ir nieko, kas žmogiška, nelaikau sau svetima. Nebijokim ir pasiausti, atsipalaiduoti, išlaisvinti savo dvasinę spyruoklę. Žaismės iš esmės reikia. Bėdas verskime humoru. Juk gyvenimas ne liūdesiui skirtas. Tai pakilaus šventiškumo atkarpa. Ir alkoholio šlakas tikrai ne priešas. Meno ir protinės jėgos atstovams alkoholis ir kai kurios kitos svaigomanijos rūšys daug kuo net padeda nuo sielos nušveisti kasdienybės šlakus. Ne veltui medikai užgeriantiems žmonėms įvardinti vartoja terminą "menininko tipas", - lyg žaismingą maldelę 1991-ųjų liepą "Palangos" laikraščio redakcijoje, "Eglės" poilsio namuose, žmonos Almos ir bičiulio, Lietuvos dermatovenerologijos patriarcho, profesoriaus, literato Jono Lelio akivaizdoje kartojo daktaras, iškilus romanistas ir entuziastingas šachmatininkas Vytautas Sirijos Gira.

Apie "bohemiškas atrakcijas" Kaune

"Šventieji žeme nevaikšto, tik rašytojai", - prisimenu V. Sirijos Giros mintį. "Bet tuštybė, jei talentingas, turi praeiti kaip kalytei ruja, o išsirujoti tarp laisvos sielos bendraminčių kavinėje ar dailininko dirbtuvėje,- ne nuodėmė. Šitaip išskaidrėja siela",- teigė jis.

Šis spalvingos biografijos menininkas yra gyvenęs viename bute su virtuoziškų eilių kūrėju Kaziu Binkiu.

"Šis tai mokėjo pinigų prasimanyti. Sumąstom paulioti "Konrado" kavinėje Kaune, o studentiškos kišenės - tuščios", - tvirtino romanistas. "Palaukit manęs prie teatro, bus pinigų", - pasako K. Binkis draugams. Nueina į "Lietuvos aido" redakciją, suposmuoja sueiliuoja ekspromtu pagal laikraščių leidėjų pasiūlytas temas dešimt dvidešimt šmaikščių satyrinių ketureilių iš serijos "Palubio tragedija" - jau čia pat šimtą litų atskaičiuoja, - baliavojam dvi dienas! Net į medžius Laisvės alėjoje sulipę eilėraščius deklamuodavome", - prisiminė V. Sirijos Gira.

"Kaune aš beveik prašvilpiau savo mediciną, nes pasinėriau į bohemą: rašydavau modernistinius eilėraščius, lošdavau pokerį, sėdėdavau kavinėse - mėgau vokišką vyšnių likerį, generolo Velykio fabrike pagamintus raudonus ir geltonus krupnikus, o labiausiai - su Jonu Kosu-Aleksandravičiumi ir Antanu Miškiniu gurkšnoti "spaustinę", rūkydavau papirosus "Kipras Petrauskas", nors, tiesa, buvau tik Sonntagsraucher (sekmadieninis rūkalius), domėjausi moterimis. Natūralu - mane išmetė iš universiteto. Prasidėjo karas. Kai jis baigsis, galvojau, vėl stosiu į mediciną. Tačiau Vilniuje. Taip ir padariau, priėmė į antrą kursą. Priėmimo komisijoje dirbęs Kostas Korsakas protestavo: Sirijos Gira juokiasi ir iš medicinos, ir iš literatūros, todėl negalima jo priimti. Taigi medicinos pradėjau mokytis Smetonos laikais, o baigiau sovietiniais. Jeigu tektų gyventi iš naujo, vėl stočiau į mediciną. Ta profesija man kaip rašytojui nepaprastai daug davė. Aš manau, kad rašytojui reikia turėti profesiją. Ilgiausiai dirbau Respublikinėje vaikų ligoninėje paauglių gydytoju pediatru, laivo gydytoju, teko būti ir okulistu, ir chirurgu." Rašytojo krikšto tėvai buvo advokatas, vėliau Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir rašytoja Sofija Pšibiliauskaitė - Lazdynų Pelėda.

Palanga - aistros variklis

Rašytojas Vytautas Sirijos Gira (1911-1997), su kuriuo kelis kartus Palangoje smagiai diskutavome globaliomis temomis ir penkmetį susirašinėjome, labai vertino Lietuvos pajūrį ir atostogas čia: "Pirmąkart į Palangą buvau atvežtas bene 1923 metais, dvylikametis vaikas, ir pamatytoji jūra paliko neišdildomą įspūdį. Ir po to jau kasmet Palanga tapo neatskiriama mano ir šeimos gyvenimo dalimi.

Atsimenu net Jono Basanavičiaus viešnagę Lietuvos karininkų sanatorijoje, valstybės Prezidento, mano krikšto tėvo Antano Smetonos atostogas, šeštadieninius Klaipėdos vokiečių atvažiavimus prabangiomis karietomis, jaukų Karnovskio kurhauzą Nemirsetoje (tada - Nimerzatėje), kur aptarnavimas buvo vokiškas ir aukšto lygio, o publika - lietuviška. Raminamai nuteikia žemaitukų kanopų kaukšėjimas. Neužmirštamos mirtinos katastrofos staigiuose Palangos - Klaipėdos kelio posūkiuose ir mirtinos meilės dramos kurorte, kai įsiaistrinę dėl damų kavalieriai konkurentus nuo tilto nustumdavo į jūrą.

Tiek palangiškiams, tiek Klaipėdos ir visiems Lietuvos gyventojams linkiu naujo suklestėjimo, naujų kultūros židinių, kokie buvo dailininkų Bronės Mingilaitės ir Broniaus Uoginto namai, kur rinkdavosi menininkai iš visos Lietuvos, net ir Panevėžio teatro režisierius Juozas Miltinis, Kazimiera Kymantaitė, primabalerina Aliodija Ruzgaitė, paletės meistras Antanas Gudaitis. O sau aš vis kartoju maldelę: "Sugrąžink, Viešpatie, visus iki vieno prisiminimus apie vaikystę, jaunystės vyno taurę ir bičiulius aplink ją, ir aistringą moters bučinį Palangos saulėlydžio akivaizdoje", - 1991 metų rugpjūčio 22 dieną šių eilučių autoriui kalbėjo "Raudonmedžio rojaus" autorius Vytautas Sirijos Gira.