Užgesusi moteris organus paaukojo kitiems

Gy­dy­to­jais ne­pa­si­ti­kė­jo

A.J. (pa­šne­ko­vės var­das ir pa­var­dė re­dak­ci­jai ži­no­mi) su grau­du­liu pa­sa­ko­jo, kad jos duk­ters gy­vy­bė už­ge­so gal­vo­je trū­kus aneu­riz­mai.

Mo­te­ris tu­rė­jo du vai­kus, bu­vo smul­ki vers­li­nin­kė.

Mo­ti­na pri­si­mi­nė, kad prieš sep­ty­ne­rius me­tus duk­rai ėmė smar­kiai skau­dė­ti gal­vą, ki­lo krau­jos­pū­dis. Anot jos, gy­dy­to­jai pra­džio­je ti­ki­no, kad ji svei­ka, pa­ta­rė ma­žin­ti svo­rį. Po ke­lių me­tų lan­ky­mo­si pas me­di­kus, ji pra­ra­do pa­si­ti­kė­ji­mą jais. Gal­vos skaus­mus mal­ši­no vais­tais.

Pas­ku­ti­niais gy­ve­ni­mo me­tais kri­zių me­tu kvies­da­vo­si grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą.

Lem­tin­gą nak­tį pas mo­te­rį grei­to­ji va­žia­vo tris kar­tus. Tre­čią­jį kar­tą ją iš­kvie­tė mo­ti­na, ra­du­si pra­leis­tą duk­ters skam­bu­tį. Duk­ra jau gu­lė­jo be są­mo­nės. Buvo nuvežya į Kau­no kli­ni­kas. Po dvie­jų pa­rų mo­te­ris mi­rė.

Mo­ti­na ra­šė skun­dą, nes įta­rė me­di­kų ap­lai­du­mą, ta­čiau jai at­sa­ky­ta, kad skun­das ne­pag­rįs­tas...

Šir­dies at­skri­do sraig­tas­par­niu

Diag­no­za­vus mo­ters sme­ge­nų mir­tį, me­di­kai klau­sė šei­mos, ar su­tik­tų paau­ko­ti svei­kus or­ga­nus.

„Jei­gu aš stai­ga mir­čiau, ma­no or­ga­nus ati­duo­ki­te, o kū­ną su­de­gin­ki­te. Te­gu ki­ti gy­vens po ma­nęs“, – to­kia bu­vo mi­ru­sios va­lia. Ji bu­vo įvyk­dy­ta. Per 19 mi­nu­čių pa­si­ro­dė sraig­tas­par­nis, ku­ris iš­ga­be­no dar pla­kan­čią duk­ters šir­dį.

„Nors me­di­ci­na neiš­gel­bė­jo ma­no duk­re­lės, ji pa­ti iš­gel­bė­jo ki­tus“, – grau­di­no­si mo­ti­na.

Skaus­mą pa­leng­vi­no iš­da­ly­ti or­ga­nai

Iš mo­ters bu­vo paim­ti vi­si per­so­di­ni­mui tin­ka­mi or­ga­nai. Mo­ti­na ži­no, kad jos duk­ters šir­dis pla­ka mo­ters krū­ti­nė­je, ke­pe­nys, ra­ge­nos ir vie­nas inks­tas – paau­ko­ti pa­cien­tams vy­rams, ki­tas inks­tas per­so­din­tas mo­te­riai.

Mo­ti­nos sva­jo­nė – pa­ma­ty­ti žmo­gų, ku­ria­me pla­ka jos vai­ko šir­dis.

„Sap­na­vau, kad duk­ra sė­di su švie­siap­lau­ke mo­te­ri­mi, ta­čiau ta mo­te­ris nu­ga­rą at­su­ku­si – ne­ma­čiau jos vei­do. O duk­ra į ją žiū­rė­da­ma sma­giai juo­kė­si“, – pa­sa­ko­jo mo­ti­na.

Be­ga­li­nį skaus­mą ve­lio­nės mo­ti­nai ir vai­kams pa­leng­vi­no ži­no­ji­mas, kad ta­pu­si do­no­re ji iš­gel­bė­jo ne vie­ną gy­vy­bę.

Kaž­kur ji tar­si gy­ve­na.

Do­no­rų dau­gė­ja

Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro ko­mu­ni­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Ra­sa Pe­kars­kie­nė tei­gė, jei­gu or­ga­nai svei­ki, ve­lio­nis ga­li paau­ko­ti šir­dį, plau­čius, šir­dies-plau­čių komp­lek­są, du inks­tus, ke­pe­nis, ka­sos-inks­tų komp­lek­są, dvi ra­ge­nas.

„Iki šių me­tų ko­vo 1-osios šir­dies lau­kė 22 re­ci­pien­tai. Di­džiau­sias po­rei­kis yra ra­ge­nų – 210, inks­tų – 199 ir ke­pe­nų – 48“, – sa­kė R. Pe­kars­kie­nė.

Anot jos, kas­met Lie­tu­vo­je bū­na iki 100 po­ten­cia­lių ir apie 45 efek­ty­vūs do­no­rai. Do­no­rų skai­čius au­ga. Šiuo me­tu Lie­tu­vo­je do­no­ro kor­te­lę tu­ri 16 680 žmo­nių.

Bai­mi­na­si juo­do­sios rin­kos

Pa­sak R. Pe­kars­kie­nės, žmo­nes nuo or­ga­nų do­no­rys­tės daž­niau­siai at­gra­so bai­mė, kad pa­si­ra­šius su­ti­ki­mą do­no­ro kor­te­lei gau­ti, kas nors pa­grobs, vė­liau par­duos jų or­ga­nus.

R. Pe­kars­kie­nė ti­ki­no, kad juo­do­ji or­ga­nų rin­ka Lie­tu­vo­je yra neį­ma­no­ma. Or­ga­nų pir­ki­mo ir par­da­vi­mo san­do­riai yra drau­džia­mi.

Ji aiš­ki­no, kad transp­lan­ta­ci­jos pro­ce­se da­ly­vau­ja be­ne 100 žmo­nių – gy­dy­to­jai, la­bo­ra­to­ri­jų spe­cia­lis­tai, ki­tas me­di­ci­nos per­so­na­las, vai­ruo­to­jai, sraig­tas­par­nių pi­lo­tai. Or­ga­nų transp­lan­ta­ci­ją ga­li at­lik­ti tik di­džių­jų li­go­ni­nių pro­fe­sio­na­liau­si gy­dy­to­jai, nau­do­da­mi su­dė­tin­gą tech­ni­ką, ypa­tin­gus me­di­ka­men­tus.

Anot spe­cia­lis­tės, kar­tais žmo­nės ne­su­tin­ka do­va­no­ti ar­ti­mo­jo or­ga­nų, nes ne­ži­no, ką jis gal­vo­jo apie do­no­rys­tę.

„Ki­ta prie­žas­tis, kai žmo­nės sun­kiai su­vo­kia, kad sme­ge­nų mir­tis yra žmo­gaus mir­tis. Pa­lai­ko­mas apa­ra­tū­ros, jis kvė­puo­ja, pla­ka šir­dis. Dėl to ir sun­ku su­vok­ti“, – tei­gė R. Pe­kars­kie­nė.

Anot jos, yra įro­dy­ta, kad do­no­rys­te pa­si­ti­ki­ma tiek, kiek pa­si­ti­ki­ma me­di­ci­na.

Bend­rau­ja­ma per biu­rą

R. Pe­kars­kie­nė sa­kė, kad in­for­ma­ci­ja apie do­no­ro ir re­ci­pien­to svei­ka­tos būk­lę, taip pat ir duo­me­nys apie ta­pa­ty­bę, yra kon­fi­den­cia­lūs ir neatsk­lei­džia­mi. Ta­čiau do­no­ro ir re­ci­pien­to ar­ti­mie­ji tar­pu­sa­vy­je ga­li su­si­ra­ši­nė­ti Na­cio­na­li­nio transp­lan­ta­ci­jos biu­ro pa­gal­ba.

Do­no­ro ar­ti­mie­ji ga­li pa­ra­šy­ti laiš­ką re­ci­pien­tui ir iš­siųs­ti į biu­rą, kur jis per­skai­to­mas. Jei­gu ja­me nė­ra jo­kios in­for­ma­ci­jos, ku­ri pa­dė­tų at­skleis­ti tam tik­ras do­no­ro ar re­ci­pien­to de­ta­les, laiš­kas per­siun­čia­mas ad­re­sa­tui.

Už gerus darbus atlyginama

Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios rek­to­rius tė­vas Al­gis Ba­niu­lis sa­ko, kad Ka­ta­li­kų baž­ny­čia or­ga­nų transp­lan­ta­ci­jai ne tik pri­ta­ria, bet ir ska­ti­na ją.

Jo nuo­mo­ne, sa­vo or­ga­nus au­ko­ti yra kil­nu, svar­biau­sia, kad ne­grės­tų pa­vo­jus. Tė­vas yra gir­dė­jęs blo­gų pa­vyz­džių, kai ki­to­se vals­ty­bė­se bu­vo gau­do­mi svei­ki žmo­nės – be­na­miai, naš­lai­čiai - ir pa­nau­do­ja­mi kaip do­no­rai.

A. Ba­niu­lis ste­bė­jo­si, kad žmo­nės, pri­si­rin­kę prie­ta­rų, ma­no, jog žmo­gus tu­ri bū­ti pa­lai­do­tas svei­kas, „ne iš­mė­ty­tas da­li­mis“.

„Pa­gal Baž­ny­čią yra pri­si­kė­li­mas. Žmo­gus, iš­da­li­nęs or­ga­nus, tu­rės dar dau­giau dva­si­nės nau­dos“, – aiš­ki­no tė­vas.

Jo nuo­mo­ne, šei­mai, ku­ri paau­ko­jo mi­ru­sios mo­ters or­ga­nus, rei­kia la­bai dė­ko­ti: „Kū­nas vis tiek virs dul­ke – iš dul­kės į dul­kę. Do­no­rys­tė kaž­kam pa­ge­ri­no gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, su­tei­kė lai­mės. Di­džiau­sias džiaugs­mas ir pa­lai­ma tai šei­mai, kad kaž­kam ga­lė­jo pa­dė­ti. Die­vas at­ly­gins už ge­rus dar­bus.“

„Kiek ga­li­ma že­mė­je da­ryk ge­ra. Net pa­sku­ti­niu aki­mirks­niu,“ – sa­kė tė­vas A. Ba­niu­lis.