Už ką ukrainiečiai myli Lietuvą?

Su dienraščio žurnalistais susitikusi ukrainietė J.Ševcova gerokai nustebina, kai apie save pradeda pasakoti lietuviškai, nors mūsų šalyje gyvena dar tik tris mėnesius. Kuklindamasi ukrainietė iškart paaiškina, kad lietuviškai moka dar labai prastai, tačiau su ja galima laisvai susišnekėti kitomis penkiomis kalbomis - anglų, prancūzų, vokiečių, rusų ir, žinoma, ukrainiečių.

J.Ševcova - vertėja, kartu turinti ir teisininkės išsilavinimą. Jos specializacija - tarptautinių dokumentų, sutarčių vertimas.

2011 metais Kijevo nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete J.Ševcova tapo vertimo magistre, vertėja iš anglų ir prancūzų kalbų, filologe-tyrėja, aukštosios mokymo įstaigos dėstytoja. 2013 metais tame pačiame universitete įgijo ir teisininko kvalifikaciją, o dar po metų apsigynė disertaciją ir tapo filologijos mokslų daktare.

Būtent tada J.Ševcovos žvilgsnis ir nukrypo į Lietuvą. Į mūsų šalies institucijas ji kreipėsi dėl akademinio pripažinimo. Šių metų vasarį Lietuvos mokslo taryba J.Ševcovos kvalifikaciją pripažino lygiaverte Lietuvoje suteikiamam mokslo daktaro laipsniui.

„Aš buvau nustebinta, kad Lietuvos mokslo taryba labai greitai sureagavo ir pripažino mano daktaro laipsnį“, - prisimena ji.

Iškart po to ukrainietė atsikraustė gyventi į Vilnių, užsirašė į lietuvių kalbos kursus ir šiuo metu žvalgosi darbo kuriame nors iš šalies universitetų.

Filologijos mokslų daktarė akcentuoja, jog iš Ukrainos išvyko ne dėl to, kad pabėgtų nuo ten besitęsiančių neramumų, o ieškodama naujų karjeros galimybių.

„Savo mokslinės veiklos tyrimus Ukrainoje jau baigiau (jos atradimas - praktinis konvencijų tekstų vertimo modelis - red. past.), todėl norėjosi judėti kažkur toliau, į Europą. Tai buvo labai natūralus procesas. Aš labai tikiuosi, kad Lietuvoje mano žinios bus vertingos ir naudingos, - kalbėjo ji. - Manau, kad daugybė žmonių visais laikais keliavo po pasaulį. Žinoma, dėl dabartinės situacijos iš Ukrainos išvykstančių žmonių skaičius galbūt yra didesnis. Gal ne visi tiki, kad Ukraina vienądien taps ES nare, arba tiesiog nenori laukti, kol šis procesas baigsis. Turbūt kiekvienas turi savas priežastis išvykti.“

Tiesa, J.Ševcovos šeima liko Ukrainoje.

„Jie dirba kaip ir įprasta, gyvena savo gyvenimus. Žinoma, dėl dabartinės padėties žmonėms gal yra neramu, bet man nesąžininga taip kalbėti. Mes turime būti optimistai ir tikėti pozityvia ateitimi“, - įsitikinusi ji.

„Oficialiai pas mus karas nevyksta, oficialiai vyksta antiteroristinė operacija. Žinoma, gaila, kad padėtis tokia, bet reikia tikėtis taikos. Mums labai malonu, kad Lietuva nuolat palaiko mūsų šalį. Kad jūsų prezidentė nuolat reiškia paramą Ukrainos suverenitetui, Lietuvos užsienio reikalų ministerija palaiko bevizio rėžimo tarp ES ir Ukrainos įvedimą. Jūsų šalis taip pat palaiko, kad mums būtų padidintas tarptautinių organizacijų finansavimas. Mums labai džiugu, kad jums tai rūpi“, - padėką Lietuvai reiškė ukrainietė.

Ji sako, kad Lietuvos svetingumas buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl ji norėjo apsigyventi mūsų šalyje: „Man įspūdį paliko daug kas - pradedant jūsų institucijomis, kurios nuolat reiškia ukrainiečiams palaikymą, baigiant maloniais žmonėmis gatvėje. Man dar neteko čia sutikti nedraugiškų žmonių.“

J.Ševcova taip pat priduria, kad Vilniuje, kuriame apsigyveno, ją ypač žavi žaluma, miesto architektūra. Be to, Vilniuje kai kas labai primena gimtąją Ukrainą - tai kaštonai.

Ar ilgam J.Ševcova planuoja likti Lietuvoje?

„Aš tikiu, kad čia atvykau gana ilgam laikui, bet pamatysime. Nesu tas žmogus, kuris linkęs į ateitį labai toli planuoti. Gyvenimas tuo ir gražus, kad yra nenuspėjamas, kad mes niekada nežinome, kas nutiks“, - šypsodamasi atsako ji.

 Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“