Uostamiesčio šviesuoliai apie bendrabučių tamsybę

Mokėjimo tvarka, įrangą, inventorius, tapetai, užuolaidos – viskas gali keistis, tačiau yra dalykų, kurie metų metus nesikeičia. Žinomi uostamiesčio žmonės sutiko pasidalinti savo prisiminimais, kurie privertė nusišypsoti ir susijaudinti dėl ne kartą patirtų laimių ir nelaimių gyvenant bendrabutyje.

Kai miestas paskęsta tarp šešėlių, po sunkios dienos universitete, studentai sugrįžta į bendrabučius. Iš pirmo žvilgsnio bendrabutis – tai tik gyvenamoji vieta, tačiau daugeliui jaunuolių – tai visas gyvenimas.

Vienas garsiausių šalies aktorių ir režisierių Valentinas Masalskis portalui VE.lt teigė, kad jam bendrabutis tikrai įsiminė. Dėl patirto pažinimo džiaugsmo...

„Kito žmogaus pažinimas, savęs pažinimas įvairiose situacijose, savęs stebėjimas, ar tu gali komunikuoti su kitais žmonėmis, ar tu gali prisitaikyti, ar tu gali užleisti savo vietą, ar tik kovoti dėl savosios. Man bendrabutis yra pokalbis, kolektyvas, pasidalinimas vargais ir skausmais, bendrabutis yra purvas, bendrabutis yra smarvė, bendrabutis yra grožis, bendrabutis yra gėlės, bendrabutis yra apvemti kampai ir nuostabi valytoja“ , – atviravo V. Masalskis.

Režisierius pasakojo, jog jam yra tekę gyventi bendrabutyje su darbininkais. Talentingas jaunuolis matydavo darbo žmonių buitį, kaip jie valgydavo, kaip pirkdavo pigų maistą.

„Mačiau kaip jie mušėsi, o vėliau žiūrėdavo televizorių apsikabinę ir vėl mušdavosi, paskui vėl žiūrėdavo televizorių. Bendrabutyje susitinka įvairių žmonių gyvenimai. Įdomių įvykių būta tiek daug. Tiksliau net neįmanoma pasakyti, kas buvo įdomiausia. Viskas gyvenime įdomu“, – VE.lt pasakojo režisierius.

Bendrabutis gali atrodyti tik sąšlavynas,o gal būti didžiausia laimė ir patirtis? Verslininkas ir politikas Antanas Bosas išgirdęs žodį „bendrabutis“ negalėjo nuslėpti teigiamų emocijų ir geriausių prisiminimų.

Verslininkas prisimena daugybę kontraversiškų įvykių, tačiau apgailestauja, jog ne viską gali išpasakoti. „Bendrabutis yra bendravimo, nuotykių, išdaigų krėtimo ir išdykavimų vieta. Čia mokaisi, miegi, valgai ir linksminiesi. Čia būta visko: ir lipdavome pro langus, ir su prižiūrėtojomis turėdavome reikalų… Tiesa, aiškiai pamenu tarptautinius skandalus. Vykdavo lietuvių ir rusakalbių muštynės. Už muštynes galėjai būti išmestas iš instituto, aš taip pat buvau svarstomas“, – prisiminimais dalinosi A. Bosas.

Klaipėdos universiteto Režisūros katedros dėstytoja scenografė Sofija Kanaverskytė bendrabutį prisimena ne tokį šviesų kaip pastarieji pokalbininkai. S. Kanaverskytė bendrabutį laiko laikina gyvenamąją vieta, iš kurios norisi kuo greičiau persikelti į savo nuosavą būstą.

„Prisiminimai nėra labai geri. Vienas pavyzdys – bendra virtuvė, į kurią ėjo visi. Kas gali norėti tokios virtuvės? Visus puodus, maistą turėjai atsinešti iš kambario ir vėl parsinešti atgal. Tai didžiulis nepatogumas. Koridoriuose triukšmas. Judėjimas dieną ir naktį. Nebūdavo ramybės. Nebuvo namų,“ – su kartėliu prisimena S. Kanaverskytė.

Ar bendrabutį galima vadinti namais?  Scenografė atvirai išdėstė, jog čia ne namai. Bendrabutis tikrąja žodžio prasme reiškia bendrą gyvenimą. Žmogus, kuris jaučia stiprų ryšį su savo aplinka turėtų rinktis kažką kitą.

Didžiausias privalumas gyvenant bendrabutyje – draugystė. „Čia greičiau susidraugaujama, nes visi kreipdavosi vieni į kitus prašydami pagalbos“, – teigė S. Kanaverskytė.

Muzikantas Vilius Tarasovas atviravo, jog bendrabutyje gyventi neteko, tačiau turėjo savo pastebėjimų. Atlikėjas prisimena, kad dažnai eidavo į bendrabutį pas savo kursiokus pavalgyti skaniau keptų bulvių ir kito studentiško maisto.

„Pagroję nenorėdavome eiti namo. Visi sakydavo: eikime bulvių kepti su kiaušiniais. Mano kursiokai maisto produktus būdavo susivežę iš savo kaimelių. Kažkaip susigundydavau nueiti kartu, matyt, traukdavo tas bendrabutis kažkuo“, - juokėsi V. Tarasovas.

Yra milijonas dalykų, kurių mes neišmanome. Dar milijonas to, apie ką net nenutuokiame, ir tokia pati dalis to, apie ką esame susidarę klaidingą nuomonę. 

Nežinomybė mus gali persekioti ir tapti niekinga gyvenimo palydove pačiose paprasčiausiuose situacijose. Būtent gyvenimas bendrabutyje priverčia apie tai susimąstyti. Mūrinės sienos užgrūdina, čia supantys žmonės tampa mūsų mokytojais, draugais ir priešais. Kiek kartų bandyta atsakyti į filosofinius klausimus, kiek naktų kalbėta, tačiau V. Masalskis teigė, kad ir kiek naktų bebūtų aistringai diskutuota, visada atsiras kiti draugai, kitos pažintys, o bendrabutis liks tik gyvenimo etapas.

[CITATA]

„Paprastai braidyti po tą upę, kurioje jau braidei, nelabai reikia. Reikia bristi toliau. Perbristi tą pačią upę negalima, vanduo jau kitas. Man atrodo, jog gyvenimas neatsiejamas nuo naujų pažinčių. Tu turi augti. Su žmonėmis, kuriais gyvenai bendrabutyje gal ir galima eiti bendru keliu, bet paprastai tie keliai išsiskiria. Tai visiškai normalu ir suprantama“, – pasakojo režisierius.

A.Bosas buvo kitokios nuomonės. Pokalbininko nuomone, neįmanoma nebendrauti su tais žmonėmis, kurie tam tikru gyvenimo laikotarpiu tau buvo svarbūs ir reikalingi.

„Su kursiokais gyvenom kartu, mokėmės kartu ir sportavom kartu. Ir dabar dar palaikom ryšį. Įsivaizduokit, į kambarį pareina po treniruočių trys sportininkai ir pakabina savo prakaituotus marškinėlius, kojines ir visa kita. Tu esi tarp visų, visą laiką bendrauji, tu kolektyve, nors ir turi tvarkytis, plauti viską, daryti valgyt. Jeigu kažką pamiršai nubėgai, pasiklausei, pasiėmei, nusirašei – visa tai yra nuostabu“, – emocijomis dalinosi verslininkas.

Galbūt bendrabutis iš tiesų tėra maža stotelė su daugybe paslapčių ir baimių.  „Kas tampa įprasta akiai – nėra gražu, o kas neįprasta  – pasidaro begalinio grožio. Bendrabutis ir yra ta neįprasta vieta, galbūt stotelė, kurią gali matyti kiekvienas taip, kaip įsivaizduoja“, – teigė V. Masalskis.