Umbertas Ekas: "Mano gyvenimas nutrūko ... ir prasidėjo iš naujo"

Italų rašytojui ir filosofui Umbertui Ekui (Umberto Eco) sausio 5 dieną sukaks 83 metai.

Svarbiausios datos

1932 m. gimė Aleksandrijoje, Italijos Pjemonto regione.

Umberto tėvas Džulijus Ekas (Gulio Eko) buvo kilęs iš 13 vaikų šeimos, dirbo buhalteriu, vėliau dalyvavo trijuose karuose.

1954 m. Umbertas Turino universitete studijavo filosofiją ir apsigynė daktaro disertaciją apie Tomo Akviniečio estetiką.

1956-1964 m. dirbo kultūros redaktoriumi italų televizijoje, rašė laikraščiams "Veri" ir "Rivista di Estetika", nuo 1959 iki 1976 m. "Bompiani" leidykoje kuravo filosofijos, sociologijos ir semiotikos leidinius, nuo 1961 m. dėstė Turino universitete estetiką ir iki 1971 m. skaitė paskaitas Florencijos bei Milano universitetuose.

1980 m. sukūrė romaną "Rožės vardas".

1992-1993 m. dėstė Prancūzijos kolegijoje (Coll?ge de France).

2003 m. buvo paskirtas Naujosios Aleksandrijos bibliotekos (Bibliotheca Alexandrina) Egipte konsultacinės tarybos nariu.

Nuo 1962 m. yra vedęs vokiečių kilmės menų mokytoją Renatę Ramge (Renate Ramge).

Turi sūnų ir dukrą.

Citatos

Mano gyvenime buvo posūkis, kuris atitinka piešinį mano delne. Gyvenimo linija nutrūksta, o paskui tęsiasi toliau.

Iki 50 metų aš buvau teoretikas. Po to tapau romanistu.

Pusę amžiaus aš buvau pernelyg patenkintas tuo, ką turiu. Gavau katedrą universitete, mano knygos apie semiotiką buvo išverstos į dešimtį kalbų... Norėjosi ko nors naujo.

Nugyvenęs maždaug pusę amžiaus, dažnas vyras palieka šeimą ir išvažiuoja į Karibus su jauna šokėja. Man toks sprendimas atrodė pernelyg sudėtingas, ir šokėja per brangi. Todėl aš pasirinkau paprastesnį variantą: parašiau romaną.

Į "Rožės vardą" sudėjau tai, kas lietė mano sielą ir apie ką aš niekada nekalbėjau. Aš papasakojau apie dalykus, kurie mane jaudino, priskirdamas juos savo personažams.

Kai mes pasakojame istorijas, be abejonės, naudojamės savo pačių atmintimi ir aistromis. Tai jau ne teorija.

Mano tyrimai semiotikos srityje - tai darbas su tekstais ir kalbomis, o ne su psichologija. Bet aš domėjausi psichoanalize nuo pat licėjaus laikų - dėstytojo dėka. Jis pasakojo mums apie Froidą. Aš perskaičiau visas jo knygas, taip pat Jungą, Lakaną, su kuriuo vėliau ir susipažinau.

Lakanas (Žanas Lakanas (Jacgues Lacan - prancūzų filosofas, psichiatras. - Red. past.) turėjo aktoriaus gyslelę, jį, kaip ir Malarmė, traukė tamsa. Su ja jis žaidė visą gyvenimą. Lakanas man buvo įdomus labiau kaip literatas, be to, jį aplankydavo aiškios įžvalgos, nušvitimai, jis suvokė neginčijamus žmogaus psichikos ypatumus. Gaila, kad jis to neaprašė suprantamiau. Aš jį padariau vienu iš romano "Fuko švytuoklė" personažų.

Niekada nekilo intis atlikti psichoanalizės. Galbūt tai mano liuciferiška puikybė: jaučiuosi kompetentingesnis už psichoanalitikus. Galėčiau juos pergudrauti. Be to, gebu analizuoti pats save.

Mano knygose esama tam tikros psichoanalizės - ta prasme, kad aš jose kalbu apie tai, kas mane iš tiesų jaudina, naudoju savo paties prisiminimus. Bet analizuoti savo kūrinius palieku psichoanalitikams.

Nuo to laiko, kai ėmiau senti, mano trumpalaikė atmintis silpsta. Jeigu išeinu iš miegamojo pasiimti knygos, nuėjęs iki svetainės susimąstau, ko atėjęs. Užtat jaunystės prisiminimai kyla į paviršių. Ilgalaikė atmintis veikia puikiai.

Aš niekada neprarandu ryšio su savo vaikyste. Bet dorai prie jos grįžau sulaukęs 48 metų, kai mokiausi pasakoti istorijas.

12 metų amžiaus aš kūriau pasakas ir apsakymus. Bet, būdamas pernelyg savikritiškas, nusprendžiau, kad šis darbas ne man. Tuo metu žvelgiau į gyvenimą nelyg Platonas ir poetus bei rašytojus laikiau keistais žmonėmis, antrarūšiais. Tačiau aistra rašyti niekada manęs nepaleido.

Kai pradėjau kurti savo pirmą romaną, pastebėjau, kad visos mano esė parašytos naratyviniu principu: aš visada pasakoju apie savo tyrinėjimus, tik tada prieinu prie išvadų.

Tuo metu, kai gyniausi disertaciją, vienas iš mano dėstytojų pastebėjo, kad aš nėjau klasikiniu keliu: mokslininkas, sakė jis man, publikuoja tik rezultatus, o tu pasakoji apie visus tyrimo etapus, paminėdamas net ir neteisingas hipotezes - kaip detektyve. Tuomet dėjausi pritariąs, bet iš tikro galvojau, ir iki šiol taip manau, kad rašyti reikia būtent taip.

Visos mano knygos yra sukurtos tarsi tyrimų dienoraščiai. Būtent taip aš patenkinu savo poreikį pasakoti.

Aš - pasakotojas. Kai tik mano vaikai užaugo ir nebesiklausė mano pasakojimų, aš pradėjau rašyti romanus.

Kiekvienas turi savo pašaukimą. Yra aistringi alpinistai, kurie visą laisvą laiką kabarojasi ant kalnų, yra aistringi slidininkai, bebaimiai jūrininkai, vieni perplaukiantys okeaną... Ši įvairovė labai svarbi.

Vaikystėje mama man skaitydavo garsiai. Tekstą, kurį ji man perskaitė, kai buvau 4 metukų, aš prisimenu taip aiškiai, tarsi ji būtų skaičiusi vakar. Jis buvo iš vaikų žurnalo.

Sąmokslais pradėjau domėtis sulaukęs 50 metų. Mane traukia okultiniai mokslai, kaip ir visos pseudoteorijos.

Pirmoji mano semiotikos teorijos dalis teigia: "Mes atpažįstame ženklą kaip kažką, kas leidžia mums meluoti." Semiotika - irgi melo teorija. Jeigu ji būtų tiesos teorija, ji manęs taip nedomintų. (Semiotika - tai kalbotyros sritis, tirianti ženklų struktūras. - Red. past.)

Pseudoteorijos įdomesnės. Pavyzdžiui, darvinizmas manęs visai netraukia.

Kaip iš pseudoteorijos gali gimti tiesa? Šis klausmas mane domina lygiai taip pat, kaip ir mūsų gebėjimas meluoti. Mano knygų kolekcijoje nėra Galilėjaus darbų, nes jis pasakė tiesą. Užtat joje yra Ptolemėjus (graikų geografas, astronomas ir astrologas, gyvenęs ir dirbęs Aleksandrijoje. - Red. past.), nes savo astrologinėse teorijose jis klydo.

Ir okultistai, ir semiotikai, ir archeologai bei psichoanalitikai dažniau domisi paslėptomis prasmėmis. Tačiau nė vienam nepavyko rasti recepto, kaip šviną paversti auksu.

Okultistai nieko neatrado, nepaisant visų jų tyrinėjimų. Nebent imtum domėtis jų veikla iš psichoanalizės taško, kaip tai darė Jungas... Šiuo atveju iš tikro galime įžiūrėti kolektyvinę pasąmonę, pasislėpusią po filosofijos akmens kauke.

Aš turiu visą kolekciją knygų apie okultinius mokslus, pradėjau ją rinkti būdamas 60 metų. Anksčiau neturėjau lėšų joms pirkti. Tik išleidęs "Rožės vardą" ėmiau gauti didelius honorarus ir susimąsčiau, ką man su jais daryti. Natūraliausias atsakymas buvo - pirkti kitas knygas.

Mane visada žavėdavo kvailumas, lygiai taip pat traukia ir žmonės, kurie domisi okultiniais mokslais. Įdomu, kad 90 proc. iš jų yra tikintys arba tampa tikinčiaisiais. Bet aš likau ateistas.

Naktimis dažnai sapnuoju du pasikartojančius sapnus. Jie mane intriguoja. Viename viskas vyksta taip: aš atsirandu mieste, kurį puikiai pažįstu, kuriame dėstytojavau: tai Bolonija. Ten aš išsuku iš kelio, išeinu iš miesto centro ir atsiduriu kaime. Ir iš jo jau nebegaliu sugrįžti. Antrame sapne man reikia su kažkuo susitikti; su moterimi; bute, kurį išsinuomojau, bet pamiršau, kur tas butas; be to, aš neturiu raktų. Šie sapnai turi paslaptį, kurią man reikia iššifruoti.

Sala, kurios niekas negali rasti, - tai metafora, nusakanti visa tai, apie ką mes svajojame, bet ko niekaip negalime atrasti.

Manęs kartais klausia, ar tas dėmesys pseudomokslams, sąmokslams nėra susijęs su šeimos paslaptimis? Deja, aš gimiau šeimoje, kurioje nebuvo paslapčių ir nieko paslaptingo. Nebuvo jokių mistifikacijų, išskyrus Kalėdų Senelį. Ir tą aš demaskavau būdamas šešerių metų.

Aš sutelkiu dėmesį į žmoniją tada, kai ji regresuoja. Ne tada, kai progresuoja. Intelektualas smerkia žmonių moralę. Jis nėra tas, kuris ją šlovina. Jis čia tam, kad žvelgtų nešališku žvilgsniu, o ne pasakotų, kaip viskas gerai. Jo funkcija - visuomenės kritika.

Matuoti esamus progreso laimėjimus - įdomios pratybos, bet tai ne mano tikslas. Aš stengiuosi paliesti silpnąsias vietas, kurių mes iš pradžių nepastebime, ir jas įvardyti.

Pesimistiškas diskursas labai paplitęs Italijoje. Italai skundžiasi visą laiką.

Prancūzai nepakankamai kritikuoja savo visuomenę. Vienintelis būdas juos išjudinti - tai sakyti, kad italai arba, pavyzdžiui, vengrai, yra pačioje baisiausioje padėtyje. Tik tokiu atveju jie galbūt sureaguos. Prancūzai visur nori būti pirmi, net jeigu kalbame apie prizą už nacijos kritimą.

Vienas dėstytojas universitete kartą man pasakė: "Mes visą gyvenimą sekiojame paskui tą pačią idėją, tik skirtingais pavidalais, ir nedarome nieko kito." Aš pagalvojau: "Koks reakcionierius!" Prabėgus trisdešimčiai metų supratau, kad jis buvo teisus.

Vienintelė problema - aš dar neradau tos minties, kurią sekioju. Man labai patinka mano draugo ir kolegos frazė: "Mirties akimirką viskas paaiškės." Aš laukiu šios akimirkos su tam tikru nekantrumu, kad pagaliau suprasčiau, kokia buvo esminė mano gyvenimo idėja.

Šaltinis: citatos atrinktos iš įvairių interviu spaudoje.

"Grožinė kūryba"

"Rožės vardas"

"Fuko švytuoklė"

"Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna"

"Prahos kapinės"