Uldė - tai "garsas", o Indrius - "dievas"

- Kai įpratau, ir man tas vardas tokias asociacijas kelia. Muzikinio išsilavinimo neturiu jokio, bet groju pianinu, rašau eilėraščius ir kartais pagal juos kuriu melodijas.

O Tau, Indriau, ar vardas suteikia stiprybės?

- Kad šiaip nelabai. Gal - pragmatizmo, nes norėčiau studijuoti ekonomikos mokslus. Į kitą vardo nekeisčiau. Nes kai aplink yra aštuoniolika Marių, tai įdomų vardą visi įsimena. Nemanau, kad retas vardas lemia likimą - bet tai kaip pavadinimas knygai.

Ar ir savo naminius gyvūnėlius pavadinote keistais vardais?

- Turėjome žiurkę Zoro, vanagą Čiačią. Bet kai nusipirkome katę, pagalvojome, kam ją vadinti kažkaip keistai? Pavadinome Murke, bet dabar liūdna dėl to. Tad savo palikuonims stengsimės sugalvoti retesnius vardus.

Kažkuri indėnų gentis teigia, kad vaikų vardai atspindi jų tėvų psichinę būseną...

- Gal todėl studijuoju psichologiją? Vardai buvo tėvelio idėja; norėjo, kad būtume kuo nors originalūs ir išsiskiriantys. Be to, gal tiesiog norėjo prieš žmones pasirodyti", - juokiasi Uldė. - Galvoju, kad vardas visgi yra žymė. Žmonės kartais pasižiūri į mane ir sako: "Kaip tau tinka tas vardas". Tarkim, jeigu mergaitės garbanos panašios į karoliukus, ją pakrikštija Karolina, o man daugelis sako, kad aš kažkokia kitokia. Nors kartais žmonės pamiršta ir penkis kartus klausia to vardo, pavadina Ugne, Urte, ar net Uršule. Užsieniečiai, išgirdę tą vardą, vengia jį tarti, verčiau vadina "mergaite".

Esate kalbininkų vaikai, turbūt jums svarbus gražus lietuviško žodžio skambesys, jo prasmė?

- Šiek tiek. Man labiau patinka archaiški laukiniai indėnų vardai; jie gražesnio skambesio. O išvertus reiškia kokį "Tylintį akmenį", - juokėsi Indrius.