Tyrimo erdvės - po žeme ir jūros dugne

"Visais laikais archeologams darbo netrūko. Pavasarį, vasarą, rudenį - vadinamasis mūsų "sezonas". Prasideda įvairūs žemės judinimo darbai ten, kur vyksta statybos ir kur reikalingi archeologiniai tyrimai. Daugiausiai dirbame senamiestyje, o ir kitur pasitaiko saugomų objektų, kultūros vertybių. Žemės kasimas yra tik dalis mūsų darbo: radinius reikia aprašyti, tai man dabar ataskaitų rašymo metas, nors niekada negali žinoti, koks objektas "išlįs", - sakė pokalbininkas.

Archeologams reikia biologijos, fizikos, chemijos, antropologijos, geografijos, raštijos istorijos žinių. Pokalbininkas turėjo ne tik išmokti nardyti, bet ir oro fotografijos. Bet visas gyvenimas yra nuotykis.

Karių istorijos

"Taip jau susiklostė, kad mano mokslinių darbų vadovas, universiteto rektorius Vladas Žulkus pastūmėjo į povandeninę archeologiją, teko dalyvauti daugelyje ekspedicijų. Bet prieš keletą metų nebe profesorius, bet likimas mane stumtelėjo ieškoti II pasaulinio karo karių palaikų. Klaipėdoje vyksta daug statybų, statomi ištisi kvartalai, ir jau yra šešios vietos, kur aptikti Raudonosios ir Vokietijos armijų karių palaikai. Mums pavyko nustatyti dviejų karių asmenybes, kurie buvo laikomi dingusiais be žinios. Vokiečių kareiviai nuo aukščiausio iki žemiausio rango turėjo asmeninius atpažinimo žetonus, kur užrašyta pavardė, dalinys ir pareigos. Radome ginklų.

PALAIKAI. II pasaulinio karo metais žuvusio Siegfrido Kioningo palaikai buvo atpažinti ir perduoti artimiesiems.

Karalienės luotas

"Magistrinio darbo temą pasirinkau apie luotus; nuo mažens traukė laivybos istorija. Kad pažinčiau ją, nusprendžiau pradėti nuo ištakų. Luotai nėra valtys, juos galima pavadinti dabartinių didžiųjų laivų protėviais. Kai kas etnografų, istorikų jau buvo padaryta, domėjausi, kur jie buvo gaminami, muziejine medžiaga apie Lietuvos ir Latvijos luotus. Sužinojau, kad Lietuvoje dar prieš keletą metų jie buvo naudojami: du luotus aptikau Varėnos rajone: prie Merkinės ir Lynežerio.

Luotai, plaukioję upėmis, mariomis, kanalais, ežerais ir jūromis, atkeliavo iš akmens amžiaus. Naudoti žvejybai, krovinių gabenimui, daugeliu kitų tikslų. Mažiausi luotai yra kaip dubenys, jie turbūt buvo skirti aukoms ar juos pačius paskandindavo. Kiti yra nuo dviejų metrų ilgio iki ilgiausių - penkiolikos metrų. Šie rasti Prancūzijoje, Italijoje, lietuviški luotai - iki dešimties metrų ilgio. Tris Plateliuose atrastus XVI a. luotus juokais pavadinome karališkais luotais; vieno viduje buvo rastas peiliukas. Jie rasti prie XVI a. tilto, o tuo metu karalienė Bona turėjo pilį Pilies saloje. Galbūt pati karalienė, Žygimanto Augusto motina, plaukiojo tais luotais? To niekas negali patvirtinti nei paneigti, juolab, kad tie luotai išsiskiria savo dekoratyvumu. Didžiąją dalį Lietuvos ir Latvijos luotų savo pirštais čiupinėjau, ir tokių su dekoratyviniais elementais neužtikau.

Tokiu luotu 2004 metais yrėsi Lynežerio gyventojas.

Kai kalbėjau su žmogumi, kuris paskutiniuoju tradiciniu luotu plaukiojo 2004 metais, jis sakė, kad valtys taškosi, žuvis baido, o luotas slysta tyliai. Tarpukariu atsirado daugiau lentpjūvių, ir valtis buvo pigiau statyti iš lentų. Latvių meistrai sakė, kad šiais laikais nebeauga tokios storos drebulės, iš kurių buvo įprasta daryti luotus. Lietuvoje yra apie 50 luotų: nuo akmens iki XXI amžiaus."

Miesto širdyje

"Teko dalyvauti ekspedicijose po vandeniu ir sausumoje su profesoriumi V. Žulkumi dar studijų metais: atradome pirmosios Platelių bažnyčios liekanas, kasinėjome kapinyną. Klaipėdos senamiestyje teko kasinėti, kai dar buvau moksleivis ir nežinojau, kuo būsiu, bet nujaučiau. Su amžinatilsį archeologu Raimondu Sprainaičiu kasinėjome piliavietėje ir senamiestyje - miesto širdyje.

Didžiojoje Vandens ir Pasiuntinių gatvėse radome keramikos, pypkių, indų, medinių sijų, pastatų, kriauklyčių liekanų. Ten buvo XVI a. laivų statykla, prie upės stovėjo pirklių pastatai - gyvenamieji namai ir sandėliai. Laivai priplaukdavo, ir krovinių nereikėjo toli gabenti, gervėmis maišus ir statines užtraukdavo į viršų.

Vienas iš Piktupėnų sandėliuke aptiktų radinių - 1926 metų vokiečių firmos "Pelikan" rašalinė. Nuotraukos K. Permino.

Kai kurie kasinėjimai nebuvo rezultatyvūs, bet - būtini. Jeigu archeologai nieko neranda, jiems tai yra geras ženklas, nes žino, jog toje vietoje nieko svarbaus nebuvo. Aišku, gali būti kažkas įdomaus už poros metrų. Teko kasinėti prie senųjų Vitės kapinių, tikrinome, ar nėra žmonių palaikų; pavienių kauliukų aptikome. Vėlgi radome šovinių XIX-XX a., dekoratyvinių elementų, gražių vyrių, indų šukių, Vakarų Lietuvai būdingų kaolino (molio rūšis) pypkučių kotelių. Šie ilgi, bet labai trapūs, mes vadiname tas pypkutes vienkartinėmis."

Atrasta ir neatrasta

"Mieste sluoksniai yra storesni, tuo storesnis, kuo ilgiau žmonių gyventa. Tarkime, Dzūkijoje, Nemuno ar Ūlos pakrantėje yra labai daug akmens amžiaus stovyklaviečių (prieš 4 - 5 tūkstantmečius). Bet ten žmonės gyveno laikinai, tad pabrauki ranka smėliuką, ir lenda tie titnagėliai.

XVI a. Klaipėda įgavusi daugiau miesto bruožų, negu paprastos gyvenvietės, nors miesto teises turi nuo XIII a., ne taip seniai nuo įsikūrimo. XVI a. atsirado stipresni kariniai įtvirtinimai, šaunamieji ginklai. Kadangi Klaipėda buvo paribio miestas, Prūsijos provincija, čia labai daug yra likę karinių konfliktų žymių. Su Sprainaičiu esame atkasę gynybinių kuolų eilę netoli Anikės skulptūros, kolegos rado ir sviedinių. Yra senovinių graviūrų, žyminčių tuos įtvirtinimus.

Piliavietėje rasta daug įdomių dalykų nuo XIII a. Livonijos ordino laikų iki pat XX a.: arbaleto(retas radinys Lietuvoje) antgalių krūva, keramika, čerpės. Žymiausias radinys yra žiedas su deimantu, kurio kopiją dabar gauna kultūros magistrai. Aukštesni pareigūnai, vyskupai turėjo atitinkamos formos žiedus. Šarvai būdavo brangus dalykas, juos tausodavo, o kai prarado savo prasmę, dalis savaime sunyko arba buvo perdirbta į ginklus ar dar ką.

Platelių Pilies saloje rasti išbarstyti akmenys tik archeologo akiai byloja apie tai, jog čia greičiausiai stūgsojo gynybinis statinys.

Dar ne visos gyvenvietės atrastos, ne visas jūros dugnas išžvalgytas. Ten dar slypi krūvos įdomių dalykų: įvairiais laikotarpiais nuskendę laivai. Šaltiniai mini, jog tais ar tais metais rudenį per audrą nuskendo tiek ir tiek laivų. Daug yra tokių žinučių, užrašymų kronikose, vėliau - laikraščiuose.

Pirmas medinis laivas, kurį atrado dar aštuntame dešimtmetyje muziejus, paskui pametė koordinates ir jį reikėjo iš naujo atrasti, ir jo matavimai tęsiasi iki šiol. Manoma, kad tai XVI - XVII statytas laivas. Profesorius V. Žulkus mano, kad tai gali būti karinis laivas, man tai kelia abejonių, nes gana plonos bortų lentos. Ir tai, jog laivas yra nuskendęs netoli Šventosios, kur XVII - XVIII a. pradžioje gyveno anglų pirkliai ir turėjo uostą. Laivas galėjo nuskęsti 3 metrų gylyje, kai bandė įplaukti į uostą.

Nuo vandens sūrumo priklauso, kokios būklės laivas išliks; mūsų Baltija palanki ilgam medinių laivų išlikimui. Viduržemio ir Raudonojoje jūrose vanduo daug sūresnis, laivai ten suyra. Dar padeda įvairūs gyvūnėliai. Blogiausias yra jūrinis moliuskas Teredo Navalis. Pietinėje dalyje, kur Danės sąsiauriai, jau lyg nori tas padaras pasirodyti ir mūsų jūroje."

Pokalbininkas neįvardijo tokių sukrečiamų atradimų, kuriuos pavadintų "amžiaus atradimais". Kol kas mes nežinome nė vieno kunigaikščio kapo, netgi nežinomos tikslios garsiųjų Saulės ar Durbės mūšių vietos. Kilo abejonių net dėl Žalgirio mūšio vietos. Todėl pakanka erdvės ir perspektyvų tyrinėti.

Šiaurės Vokietijoje bunos, pastatytos sustabdyti kranto erozijai (centre matyti nuskendęs laivas.