Turtingiausia Lietuvos moterimi vadinama Blažytė: padariau nesuvokiamą klaidą, bet dabar esu dėkinga

1965 m. gegužės 1-ąją Sovietų Sąjungoje gyvenantys Birutė ir Jonas Blažiai šventė ne Tarptautinę darbo dieną – tądien jiems gimė dukra Jolanta.

„Iš dabartinės perspektyvos 7-asis dešimtmetis – skurdas, nors tada nevadinome savęs skurdžiais. Pavyzdžiui, žaislų nebuvo įmanoma nusipirkti. Jei kas nors per Kalėdas padovanodavo saldainį ar šokolado, būdavo įspūdinga“, – kalba J. Blažytė.

Jos mama dirbo viešojo maitinimo sektoriuje – pradėjo dirbti virėja, o vėliau tapo kavinės vadove. Tėtis, pradėjęs karjerą kaip statybininkas, galiausiai tapo inžinieriumi. „Man labai patikdavo būti pas mamą, – pasakoja J. Blažytė. – Gaudavau pyragaičių, pieniškų dešrelių. Su malonumu ten leisdavau laiką.“

Noro būti kartu su mama jos vadovaujamoje kavinėje neužgesindavo net tai, kad kartais tekdavo mamai padėti plauti indus.

„Tais laikais ir restorano vadovui tekdavo įvairiausių darbų. Valytojos, indų plovėjos – jos irgi turėdavo savo statusą, galėdavo ateiti į darbą, galėdavo ir neateiti. Ir jeigu neateidavo, reikėdavo direktorei važiuoti ir plauti indus, grindis“, – prisimena J. Blažytė.

O štai keliaujant į vaikų darželį kaskart aplankydavo prieštaringi jausmai. J. Blažytės teigimu, nuo pat pirmųjų dienų darželio tvarka jai buvo nepriimtina: „Tai buvo griežta kariuomenė mažiems vaikams, viskas pagal režimą: visi turi vienu metu valgyti, miegoti, visi turi būt laimingi, šypsotis, žaisti. Aš netilpau į tuos rėmus.“

Tad greitai mama dukrą ėmė vežioti pas senelius į kaimą, kuriame praleistas laikas, kaip teigia J. Blažytė, nuostabiausias gyvenime: ten ji šerdavo gyvulius, išmoko pagarbiai žiūrėti į darbą bei daug kitų svarbių gyvenime pamokų.

„Jeigu mano draugas būdavo koks nors veršiukas, viščiukas ar dar kažkas, ir paskui staiga jį išverda ir reikia suvalgyti, man tai buvo nesuvokiama. Aš beveik visą gyvenimą esu vegetarė“, – teigia J. Blažytė.

Klaida, nulėmusi tolesnį gyvenimą

„Augau visiškai savarankiškai“, – tikina pašnekovė. Anot jos, tai buvo metas, kai tėvai nuolat dirbdavo, dažniausiai be laisvadienių. „Mokykla buvo šalia: pati nueinu, pasimokau, paruošiu pamokas, pavalgau“, – pasakoja moteris.

J. Blažytė teikė mokslams didelę reikšmę, tačiau daug mokytis nereikėjo, nes ir be didelių pastangų sekėsi puikiai. Daug laiko J. Blažytė leisdavo kartu su bendraklasiais: „Rinkdavomės kiekvieną šeštadienio vakarą. Pasižiūrim, pas ką nėra tėvų, ir renkamės. Labai daug šokdavome, būdavo ir stipresnių gėrimų, bet nepasakyčiau, kad ten buvo kažkas baisaus. Tiesiog jaunimas gyveno savo gyvenimą.“

Atėjus metui rinktis profesiją, J. Blažytę draskė abejonės: pasikliauti širdimi ar tėvais? „Širdyje buvau humanitarė, o iš išorės – tiksliukė. Mokytojams susidarė įspūdis, kad puikiai moku matematiką, fiziką ir turiu studijuoti tiksliuosius mokslus. Bet mane traukė žurnalistika, psichologija“, – pasakoja pašnekovė.

Tačiau mama norėjo, kad dukra liktų namie, tad J. Blažytė pasirinko Politechnikos institutą. Rinkdamasi specialybę ji stengėsi atsižvelgti į tai, kas ateityje atneš daugiausia naudos.

„Populiari, prestižinė specialybė tuo metu tame fakultete buvo vandenų valymas, tad ir aš paskui minią. Reikėjo išlaikyti du egzaminus ir gauti du penketus. Aš – beveik geriausia matematikė mokykloje, olimpiadų nugalėtoja – man nebuvo minties, kad galėčiau penketais neišlaikyti.

Tačiau vienam egzamine padariau nesuvokiamą klaidą, gavau trejetą ir neišlaikiau. Buvo šokas, mane perkėlė į kitą specialybę. Tačiau jei ne šita specialybė, galbūt nebūčiau atsidūrusi darbe, kuriame atsidūriau, nebūčiau sutikusi Viktoro, įkūrusi firmos, galbūt neturėčiau ir savo verslo“, – kelio pradžią prisimena J. Blažytė.

Ji neabejoja – visos nesėkmės pastato žmogų ant kelio, kuriuo jis turi eiti. „Esu dėkinga tai klaidai, kurią padariau“, – tikina J. Blažytė.

Darbas suvedė su būsimu vyru V. Uspaskich

Baigusi studijas J. Blažytė buvo paskirta tiesti dujotiekį – tikrinti vamzdžius, ar nėra broko. „Geros vietos buvo skiriamos toms, kurios ištekėjo už kauniečių, baigusių aukštąjį mokslą. Visos damos ir puolė tekėti, bet manęs toks parsidavimas netenkino“, – prisimena ji.

Anot jos, tekdavo dirbti ir miške: „Vienąkart pakeliu akis, žiūriu – stovi šernė su šerniukais. Išsigandau ir pradėjau bėgti, šernė iš paskos. Bėgau kaip Forestas Gampas.“ Tačiau už sunkų darbą būdavo gausiai atlyginama.

Darbas J. Blažytę suvedė ir su būsimu vyru V. Uspaskich. Pirmąkart jiedu susitiko purvini, apsirengę kombinezonais dujotiekio statybos trasoje. Neilgai trukus simpatija išaugo į meilę. Naująjį širdies draugą palankiai sutiko ir J. Blažytės tėvai, su kurių palaiminimu jiedu netrukus sumainė aukso žiedus.

„Išsikraustėm į Kėdainius. Iš pradžių nuolat važinėjau į Kauną, bet vėliau tapau kėdainiete ir kūnu, ir siela“, – kalba pašnekovė.

Tais laikais, sako J, Blažytė, vienintelis būdas gerai materialiai gyventi buvo turėti savo verslą. V. Uspaskich turėjo praktinės patirties, ryšių, klientų, J. Blažytė – visus pažymėjimus. Tačiau lengva nebuvo.

„Tie laikai – laukinis kapitalizmas: visi vieni kitus šaudė, žudė, naikino. Bet, manau, tai buvo geros pamokos, išmokome valdyti visas situacijas. Turbūt buvo ir reketo, bet pavyko dirbti taip, kad niekas prie mūsų nesikabinėtų. Galbūt Viktoras ir sprendė ką, bet aš nesikišau. Kur nors eidama pasidažydavau ir galvodavau – jeigu nušaus, tai nors gražiai atrodysiu“, – prisiminimais dalijasi J. Blažytė.

Pinigai – sėkmės matavimo vienetas

Plečiantis verslui, J. Blažytė nusprendė savo uždarbiu pasidalyti ir su vargingesniais – įkūrė paramos fondą „Viltis Vikonda“. Anot fondo įkūrėjos, pradžioje stengtasi aprūpinti vargstančius žmones maistu, tačiau ilgainiui J. Blažytė teigia supratusi – vargas ir skurdas slypi žmonių mąstyme, tad fondo veikla buvo perorientuota į švietimą.

Vyrui pasukus į politiką, verslui teko dviguba našta – teko atlaikyti aplinkinių spaudimą, susijusį su politiniais dalykais. Tačiau J. Blažytė sako, kad jiedu su vyru visada buvo du savarankiški žmonės, gyvenantys savo gyvenimus, stiprūs, bendrajantys abiems įdomiais klausimais. „Niekada nebuvau vyro šešėliu, čia ir įdomumas – su šešėliu gyventi neįdomu“, – pažymi pašnekovė.

Vis dėlto po 25 gyvenimo kartu metų jiedu pasuko skirtingais keliais. „Jeigu čia tik toks žemės drebėjimas, tai pats geriausias drebėjimas“, – kalba J. Blažytė ir priduria, kad niekada nebuvo „prilipusi“ prie savo antros pusės.

Dvi dukras užauginusi viena turtingiausių šalies moterų vadinama J. Blažytė laimę atranda ne turtuose. „Pinigai – mano darbo rezultatas. Jei neuždirbčiau pinigų, būčiau netikusi verslininkė. Pinigai tėra mano sėkmės matavimo vienetas“, – įsitikinusi žinoma moteris.