Trynukės: "Atstumas tarp mūsų - ne daugiau nei metras..."

Mūsų mama jums visko papasakotų... Kas vakarą pamesdavome pieno buteliuką. Siausdavome trise, mėgome žaisti ir sujaukti žaislus. Kartais visos trys susinerviname ir būname nevaldomos, nesukalbamos. Rytais išsirikiuojame ir grumdomės prie veidrodžio, nes visoms prireikia tuo pačiu metu šukuotis, - juokiasi.

Kuo esate panašios?

AUŠRA: Iš akių ir plaukų.

RŪTA: Užjaučiame viena kitą, kai kuri gauna blogesnį pažymį ir susikremta.

GIEDRĖ: Esame smalsios, o jeigu viena užsinori šokolado, tai ir kitos. Tik svajonės gal nėra labai panašios, ir namuose pasiskirstome darbus: viena labiau mėgsta dulkes šluostinėti, kita - bulves skusti, trečia - drabužius tvarkyti. Bet pasitaiko, kad dėl smulkmenų susipešame.

Ar jus atskiria mokytojai? Gal griebiatės kokių gudrybių?

Mokytojai - ne. Geriausiai mus atskiria kiti vaikai. Net naujokai, atėję į mūsų klasę, atskiria iškart. Ir dar dailininkai bemat pagauna skirtumus. Mes neapgaudinėjam, išaugome iš to. Be to, blogai baigiasi tos apgaulės. Pirmoje klasėje bandėme pagudrauti, bet mamos sesuo yra mokytoja, tai pasakė jai.

Ar neteko visoms drauge įsižiūrėti į tą patį šaunų berniuką?

AUŠRA: Na jau ne, taip nebūna. Kavalierių neturime, bet su berniukais draugaujame. Nors esame drąsios, man patinka sukalbami ir draugiški berniukai. Pasitaiko tokių, kurie mušasi tarp savęs, bet su mergaitėmis yra labai draugiški.

RŪTA: Man patinka gražūs, protingi.

GIEDRĖ: Gražūs, išradingi, mandagūs ir gerai išauklėti.

O dabar pasvarstykime, kuo gi skiriatės viena nuo kitos?

AUŠRA: Balso tembrais. Rūtos balsas ploniausias. Giedrės - normalus. Kai tėtukas groja triūba, jam pritariu, sako, kad mano balsas sodrus kaip mamos.

GIEDRĖ: Aušrelė labiau išdykusi, Rūta - ramesnė, moksliukė, o aš tokia paprasta. Rūta su dviem vyresnėmis sesėmis ir kitais šeimos nariais geriau sutaria. Kaip kokia psichologė.

Mūsų charakteriai skiriasi. Aš esu tėčio lepūnėlė, esu šeimoje pati mažiausia, coliukė, tai jis mane pamėto į viršų. Sesės pavydi ir prašo, kad jas pakeltų, bet jos yra per sunkios. Jis mane vadina Rūle, o aš kartais skutu tėčiui barzdą. Iš tiesų tėveliai mus visas vienodai myli.

Kuo norėtumėt būti užaugusios?

AUŠRA: Aš norėčiau turėti savo verslą, kad man reikėtų daug parašų padėliot ant visokių popierių. Arba turėsiu savo restoraną ir dirbsiu padavėja. Aš norėčiau, kad jis būtų gražus, šviesių spalvų ir visi skaniai maitintųsi.

GIEDRĖ: Aš noriu būti kulinarė, žiūriu, kaip gamina mama. Ir jau moku iškepti blynus - širdutes, kiaušinienę, omletą, žagarėlius, čeburekus - juos pačios su mama ruošiame kiekvieną savaitgalį. Ir cepelinus visos labiausiai mėgstame ir lipdyti, ir valgyti!

RŪTA: Aš esu meniškos prigimties, bet būsiu veterinarė. Nes gyvūnus labai myliu ir nenoriu, kad jie kentėtų. Todėl padėsiu jiems gyventi. Mums tėveliai katės ir šuns neleidžia laikyti troboje, jie gyvena kieme. O namuose turime kiekviena po žuvytę atskirame mažame akvariume.

Mergaitės sakė, kad užaugusios norėtų namuose turėti bent jau papūgą, o paklausus, į kokį gyvūną pačios yra panašios, Aušrelė kažkodėl pasakė, jog į dramblį... O kai suaugs ir sukurs savo šeimas, sesutės norėtų auginti dvynukus. Nes ir jų bočius buvo vienas iš dvynių.

Kai būna karnavalas, turbūt darotės kaukes ir virstate skirtingais personažais?

AUŠRA: Taip, mums paskiria skirtingus vaidmenis. Vieną kartą visa klasė buvome persirengę arabais ir šokome pilvo šokius. O neseniai buvo toks šokių konkursas, ir Giedrė vaidino karalienę, nors ji nėra pasipūtusi. Rūta vaidino Miegančiąją Gražuolę, o aš norėčiau būti Pelenė.

Ar turite paslapčių viena nuo kitos?

GIEDRĖ: Viršuje mes turime savo kambarį, tai vakarais pasišnekame, kaip praėjo diena. Viena kitą suprantame, o jeigu pasakytume paslaptį didžiosioms sesėms, jos gal pradėtų juoktis... Kartais viena kitą paguodžiame, kai kuriai širdis verkia iš skausmo. Turime savo ženklų, užkeikimų, pavyzdžiui, kai kuri parodo vieną ženklą, žinome, kad tikrai nemeluoja. Ir turime nuojautą, kad kuriai nors gali kas atsitikti.

Dieną mes nevaikštome susikibusios už rankų, nes kiekviena turime savo geriausią draugę. Tiek prisibendraujame, kad ir gatvėje neiname kartu, norime atsiriboti, pabūti su kitais žmonėmis ir savo mintimis. Be to, nemalonu, kai vaikštom kartu ir vaikai sako: "Eina trigalvis slibinas!"

Ką jums dar prikiša? Ar sesės padeda išgyventi tą kritiką?

AUŠRA: Nemalonu, kai man prikiša, kad esu agresyvesnė. Iškart puolu į neviltį. Iš tikrųjų, jeigu reikia, mes viena kitą apginame. Kartais berniukai ne kibina, o erzina. Kartą per kūno kultūrą toks klasės draugas Rūtai į pašonę kamuoliu pataikė, tai mes puolėm jį ir prilupom. Nes jis plius nė neatsiprašė.

RŪTA: Mes viena kitą jaučiame, greit permatome kitos jausmus. Jeigu vieną kurią pravardžiuoja, - iškart toks keistas nerimas apima, atrodo, kad skriaudą padarė tau pačiai, o skauda net dar labiau.

GIEDRĖ: Tarp savęs, šeimoje, žemaičiuojame, bet man gražiau kalbėti lietuviškai, nes, kaip čia pasakius, žemaičių tarmė šiurkštesnė. Aukštaičių kalba man švelnesnė, nors kai perpranti tuos žemaičius, tai kuo puikiausi, švelniausi žmonės.

Jūs tokios liaunos, bet nešokate, o skambinate kanklėmis. Kodėl?

GIEDRĖ: Mes šokame! Ir taip pat grojame kanklėmis. Rūta pasikeisdama su Griedre skambina pirmosiomis ir antrosiomis kanklėmis, o Aušrai patinka bosinės, nes ji stipriausia.

Kai užaugsite, ar galėtumėt apsigyventi skirtingose šalyse?

Norėtume gyventi tame pačiame mieste, bet viena - centre, kita - senamiestyje, trečia - priemiestyje. Turi būti tarp mūsų didesnis atstumas negu metras. Kad pasiilgtume viena kitos. O širdyje mes ir taip visada kartu.