"Po Medininkų iš esmės nepasikeičiau - koks jau buvau susiformavęs individas, toks su giluminiais charakterio bruožais ir likau. Nežinau, kaip būtų gyvenimas pasikeitęs, jei būčiau likęs sveikas. Tiesiog turėčiau kitą gyvenimą. Apie teologiją rimtai pagalvojau praėjus keleriems metams po sušaudymo", - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė Tomas Šernas.
- Kiek Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčioje iš viso buvo superintendentų?
- O kas begali suskaičiuoti nuo 1557 metų... Žinome, jog pirmasis buvo kun. Sinonas Zacjus. Po to nuolat veikė 6 distriktai, vadinasi, buvo 6 superintendentai - distriktų vadovai, iš kurių vienas buvo generalinis. Po to distriktų skaičius mažėjo - XIX a. pradžioje jų tebuvo 3. Paskutiniuosius superintendentus atsimename nuo Pirmojo pasaulinio karo: tai kunigai Vilhelmas Meszkowskis, Mykolas Jerztrzembskis, Povilas Jakubėnas, Konstantinas Kurnatauskas, Adomas Šernas (nuo 1942 m.) , Povilas Jašinskas (1968-1982 m.). Po to - ilga pertrauka. Atgimus Lietuvai, atgimė ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, kurios generaliniu superintendentu nuo 2004 m. iki šiol buvo kun. Rimas Mikalauskas. Šių metų birželio Biržuose vykęs Sinodas šias garbingas pareigas patikėjo man.
- Būdamas aukščiausiu asmeniu Reformatų bažnyčios vadovybėje tęsiate savo giminaičio Adomo Šerno darbą?
- Galima sakyti ir taip. Mano senelio dėdė evangelikų reformatų kunigas Adomas Šernas kartu su broliu teisininku Jokūbu Šernu (jis ir Vasario 16-osios Akto signataras. - ELTA) buvo ne tik reformatai, bet ir aktyvūs lietuvybės puoselėtojai. Kunigas, literatas, vertėjas A. Šernas pirmasis XX a. amžiaus pradžioje pasiūlė dokumentuose žodžius "liuosybė", "neprigulmybė" keisti "nepriklausomybe". Taip tad daugiau kaip prieš šimtmetį jo padaryta reikšminga politinės terminijos pataisa gyvuoja iki šių dienų. A. Šernas buvo išsilavinęs žmogus, mokėjo graikų, hebrajų, lotynų kalbas, padėjo seserims ir broliams leisti vaikus į mokyklas. Jis kunigavo įvairiose evangelikų reformatų bažnyčiose, iš vokiečių kalbos išvertė Heidelbergo katekizmą, ir, kaip sakiau, 1942-aisiais, karo metu, išrinktas superintendentu.
- Už ką atsakingas generalinis superintendentas?
- Atstovauja Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčiai, palaiko krikščionišką atsakomybę tarp dvasininkų ir pasauliečių vyresniųjų. Vizituoja evangelikų reformatų parapijas ir pirmininkauja dvasininkų sesijoms. Yra tiesiogiai atsakingas už dvasininkų pamainos ruošimą. Gali priimti kolegialius sprendimus Bažnyčios savivaldos klausimais, tačiau jo sprendimai yra žemesnio rango nei Lietuvos evangelikų reformatų Konsistorijos (4 dvasininkai, 4 pasauliečiai) ir aukščiausiosios Lietuvos evangelikų reformatų savivaldos institucijos - Lietuvos evangelikų reformatų Sinodo, kitaip tariant, bažnytinio parlamento.
- Esate vienintelis gyvas sušaudyto Medininkų pasienio posto pareigūnas, kurį 1991-ųjų liepos 31-osios tragedija visam gyvenimui pasodino į invalido vežimėlį. Kada Jums kilo mintis susieti gyvenimą su teologija?
- Po Medininkų iš esmės nepasikeičiau - koks jau buvau susiformavęs individas, toks su giluminiais charakterio bruožais ir likau. Nežinau, kaip būtų gyvenimas pasikeitęs, jei būčiau likęs sveikas. Tiesiog gyvenimas būtų kitoks. Apie teologiją rimtai pagalvojau praėjus keleriems metams po sušaudymo. Mąsčiau, kad galėčiau kažką studijuoti, įsigyti ne praktinę specialybę, o tokią, kuriai reikėtų galvos arba liežuvio. Mat po traumos tęsti mokslus Veterinarijos akademijoje buvo beprasmiška - veterinarijai mano rankos buvo per silpnos. Kunigystę pasirinkti mane paskatino tetos Renata ir Birutė Šernaitės. Baigiau evangeliškosios teologijos bakalauro studijas Klaipėdos universitete, po to baigiau magistratūros studijas Vilniaus universitete. 2002 m. buvau ordinuotas evangelikų reformatų kunigu. Vėliau tapau Vilniaus parapijos klebonu. Man tikėjimas duoda jausmą, kad esu žmogus. Žinoma, tikėjimas nėra panaudos dalykas, kurį galima išnuomoti ar naudoti, bet jis teikia stiprybės ir optimizmo. Man tikėjimas duoda gyvenimą.
- Ar nebus Jums per sunku vykdyti šias pareigas?
- Geras vadovas turi mokėti padalyti bendram labui skirtą darbą, atsižvelgiant į turimas tarnautojų dovanas. Jau nuo birželio 24 dienos laikinai einu šias pareigas. Tarnystę, kur reikalingas generalinio superintendento atstovavimas: užsienio ekumeniniuose ryšiuose, Bažnyčios teisiniuose reikaluose pavedžiau vicesuperintendentui kun. Rimui Mikalauskui. Jis šioje srityje turi neblogą patirtį. Santykiuose su valstybe ar kur kitur reikalingas mano fizinis dalyvavimas. Man taip pat nėra privalu pačiam visur dalyvauti - galiu vietoje savęs pasiųst dvasininką, kuris geografiškai yra arčiausiai reikiamos vietos. Generalinio superintendento pareigos nėra man naujiena, nes ilgus metus vykdžiau vicesuperintendento pareigas ir ne kartą teko pavaduoti generalinį superintendentą. Apskritai dvasinis darbas yra sunkus, reikalingas kolegų dvasinės ir fizinės paramos. Džiaugiuosi, jog turime gerą dvasininkų komandą.
- Kiek šiuo metu ir kur veikia Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios parapijų?
- Iš viso 10 - Biržuose, Vilniuje, Kėdainiuose, Nemunėlio Radviliškyje, Panevėžyje, Švobiškyje, Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune, Papilyje. Gausėja įšventintų dvasininkų, Biržų rajono mokyklose šalia katalikų tikybos ir etikos mūsų Bažnyčios katechetai dėsto evangelikų reformatų tikybą, veikia prieškariu gyvavusi ir po Nepriklausomybės atgavimo atkurta Lietuvos evangelikų reformatų jaunimo draugija "Radvila". 2004 m. Bažnyčia Medeikiuose, Biržų rajone, įsteigė vaikų globos namus "Vaiko užuovėja" , taip pat veikia reformatų-katalikų senelių globos namai Nemunėlio Radviliškyje. Sėkmingai gyvuoja sekmadieninės vaikų mokyklėlės, vasaros vaikų, jaunimo ir šeimų dvasinio ugdymo stovyklos, remontuojamos bažnyčios, parapijų namai - kuriama bazė dvasiniam darbui. Vilniuje kas mėnesį leidžiamas informacinis - edukacinis leidinys "Vilniaus reformatų žinios", almanachas "Reformatų metai". Operatyvias naujienas atspindi internetinis portalas www.ref.lt.
- Esate vedęs, turite 12 metų dukrą Gertrūdą, esate kviečiamas į įvairius renginius, mėgstate keliauti. Kaip pavyksta suderinti šeimą, kunigo pareigas, visuomeninį darbą ir pomėgius?
- Pavyksta, nes tiesiog gyvenu, o ne derinu gyvenimą. Po kelionių geriau matai save ir savo šalį. Atsiranda gerų įžvalgų. Kasdienis gyvenimas atbukina pojūčius, nors ir dirbi, nors ir myli, bet viskas vyksta per daug "rimtai". Kelionės, artimos ar tolimos, visada turi svajonės ir nuotykio elementą. Keliaudamas žmogus atranda ne tik kitus kraštus ar gražų Merkio vingį plaukiant valtimi, kelionėje žmogus atranda save patį. Panašiai žmogus keliauja ir atranda save bei labai svarbius dalykus su Šv. Rašto pagalba. Gyvenimas - tarsi keleivio kelionė. Labai įdomi ir svarbi kelionė, kurioje mes einame kartu, pavieniui, renkamės pakeleivius ir planus. Toje kelionėje vieni dalykai vadinasi visuomeniniais, darbiniais, šeimyniniais ar pomėgio, bet visi yra svarbūs keleiviui. Žmogus negali vien dirbti, negali užsidaryti šeimoje ar pomėgyje. Viskas yra svarbu, nes žmogus yra pašauktas ne tik duona rūpintis.
Rašyti komentarą