Tomas Dobrovolskis. Muzika, reklama ir varinis gaublys

Na, taip... Iš tikrųjų man Vilnius visada atrodė miestų miestas. Neįsivaizdavau savęs gyvenančio nei kokiam Hamburge, nei Kopenhagoje, nei kur kitur. Na, bet mano pirmoji žmona, su kuria susipažinome studijuodami, buvo klaipėdietė. Ir ji nusprendė, kad nori grįžti į Klaipėdą. Aš neturėjau pasirinkimo.

Neturėjai pasirinkimo?

Ne, ne, ne... Galėjau likti Vilniuje. Tai nebuvo "arba - arba." Bet turėjau apsispręsti, ar likti su šeima ir vaiku Klaipėdoje, ar gyventi toli nuo jų Vilniuje. Kita vertus, pagalvojau - kodėl gi ne. Atsikraustęs čia, įstojau į Klaipėdos universitetą, Menų fakulteto Džiazo katedrą, bet po pusmečio mokslus mečiau. Negalėjau mokytis, nes privalėjau išlaikyti savo šeimą. Vilniuje šiaip taip pragyventi iš muzikos galėjau. Klaipėdoje - nepavyko. Galbūt dėl to, kad čia neturėjau pažįstamų.

Ką tuomet darei?

Ieškojau darbo ir tapau reklamos agentūros bendrasavininkiu. Pradėjau gilintis į šį verslą. Septynerius metus dėsčiau reklamos verslą vienoje kolegijoje.

Ir visai nemuzikavai?

Ne. Dešimt metų negrojau. Na, buvo tokių proveržių... Pagrodavau Klaipėdos džiazo ir kituose festivaliuose. Tiesiog suburdavau konkrečiam atvejui muzikantų grupę ir pakoncertuodavom. Ir tiek.

Gal tai, kad negalėjai groti, ir sukėlė šeimos griūtį?

Skyrybos man buvo netikėtumas. Tiesą pasakius, ne aš norėjau skirtis.

O dėl muzikos... nors ir jaučiau alkį visus tuos dešimt metų, niekada dėl to neverkšlenau. Kiekvieno žmogaus gyvenime būna gerų ir blogesnių epizodų, kiekvienas turi savo silpnybių, bet aš stengiuosi neužkrauti jų artimiesiems.

Tai kodėl judviejų keliai išsiskyrė?

Galbūt jai neužteko mano dėmesio, meilės, galbūt kiti dalykai, nežinau... Tiesiog ištirpo tai, kas buvo pradžioje. Tikriausiai nesugebėjome prisitaikyti vienas prie kito. Nesusikūrėme bendros ateities vizijos. Ji kūrė savo, aš - savo. Ir ji sutiko kitą žmogų.

O kokia buvo jos vizija?

Galbūt gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvena šiandien.

Kokį?

Gyvena ir dirba Vokietijoje, turi šeimą, namą...

O Tavo vizija buvo kitokia?

O aš norėjau grįžti į Vilnių. Tiesiog čia galėjau labiau save realizuoti.

Ir taip pat sutikai kitą žmogų.

Tą dieną, kai gavau skyrybų dokumentą, savo draugo gimtadienyje susipažinau su dabartine savo žmona Akvile. Mes kartu jau penkti metai.

O su sūnumi ryšys liko?

Taip, žinoma. Jam dabar keturiolika. Bendraujame telefonu, internetu, kartais atvažiuoja. Žinoma, to nepakanka, bet... ką padarysi.

Liko nuoskaudų?

Ne... Su pirmąja žmona bendraujame draugiškai. Pavyzdžiui, kai ji sužinojo, jog Akvilė laukiasi, pripirko ir atsiuntė visokiausių dovanėlių vaikui.

Ar sunku buvo ryžtis vesti antrąkart?

Sakyčiau, kad sunku. Tai įpareigojantis žingsnis. Aš klausiau savęs: "Ką galėsiu jai duoti? Ar būsiu geras tėvas?" Atrodo, viskas dabar gerai. Akvilė, jos sūnus ir mudviejų 1,5 metukų dukrytė Modė gyvename puikiai. Na... beveik puikiai.

Ko trūksta iki pilnos laimės?

Pavyzdžiui, vietoj trijų kambarių buto Vilniaus senamiestyje norėčiau turėti dviejų aukštų erdvų namą tame Vilniaus senamiestyje. Norėčiau nedirbti reklamos versle, o tik muzikuoti. Ir ne klubuose, o tik festivaliuose. Ir už labai gerus honorarus. Na, visada norisi geresnės mašinos. Gal dar vaikų... Aš niekada nepasitenkinu tuo, ką turiu. Norisi viską tobulinti.

Kai grįžai į Vilnių, nuo ko pradėjai viską tobulinti?

Vadovavau vieno prekybos centro rinkodaros skyriui. Kurį laiką buvau reklamos redaktorius Baltijos televizijoje, LTV - komercijos direktorius, po to dirbau dar vienoje reklamos agentūroje... Būdavo, grįžtu iš darbo, pasikeičiu marškinius ir, sriūbtelėjęs kavos, vėl važiuoju į darbą...

Iš ko paveldėjai tiek energijos?

Mano tėtis buvo fizikas. Mama - aktorė, režisierė, dėstytoja. Genų užtaisas, sakyčiau, neblogas, - juokiasi. - Mama visada buvo ir tebėra labai energinga, veikli... Žodžiu, tėvai prie mano energijos yra prisidėję.

Niekada nepavargsti nuo pašėlusio tempo?

Kartą savęs paklausiau, kam aš gyvenu, ir supratau, kad jau atėjo tas laikas, kai noriu daryti tai, kas man patinka, o ne ką privalau. Tada įkūriau savo reklamos agentūrą, kuri mano šeimą šiandien ir išlaiko. Galiu dirbti kiek noriu ir kada noriu. Uždirbu tiek, kad galiu muzikuoti. Šitas modelis man labai patinka.

Esi "Vilniaus mušamųjų", "Ženklo grupės" narys, dalyvauji projektuose, pats juos organizuoji... Be to, išradai unikalų instrumentą. Papasakok apie jį.

Tėvų, o paskui ir mano namuose 30 metų kabėjo lempa, sukurta tėčio, toks gražus dizaino elementas. Prieš trejus metus aš ją nukabinau ir netyčia stuktelėjau į durų staktą. Nuaidėjo garsas, kokio dar nebuvau girdėjęs. Ir aš ėmiau šia varine lempa groti, tiksliau - mokytis groti. Na, jei tada man kas nors būtų pasakęs, jog aš su šia lempa grosiu tarptautiniuose festivaliuose...

Ilgai ją tobulinai?

Dirbau su ja ilgai, sukūriau specialią grojimo techniką, skiemenuotę, muzikinį raštą. Vėliau nupirkau tam tikrą techniką, tam, kad galėčiau išplėsti savo išradimo galimybes.

Tiksliau, tėčio išradimo.

Manau, kad savojo išradimo teises jis mielai man padovanotų... - šypsosi.

Kaip į tokį instrumentą reagavo kiti muzikantai?

Ilgai nedrįsau jo rodyti. Visą dešimtmetį negrojau, ir muzikantai mane jau buvo pamiršę, nelaikė profesionalu. Tačiau mane labai palaikė Akvilė - skatino mane groti. Be to, groti mane skatino ir pats varinis gaublys. Aš juo tikėjau.

Pirmieji instrumentą įvertino muzikos prekių pardavėjai. Jie ragino muziką įrašyti. Ieškojau specialių efektų, elektronikos, kuri leistų man tą garsą transformuoti. Daugiau nei metus stengiausi kuo daugiau koncertuoti, kad mane išgirstų. Lietuviai iš pradžių nė nepastebėjo - pirmieji įvertino užsieniečiai.

Kada supratai, jog nori būti muzikantas, ir tik muzikantas?

Mokykloje, iki devintos klasės, lankiau gal dvidešimt būrelių: žaidžiau futbolą, krepšinį, tenisą, šokau, dainavau... Tiesą pasakius, man viskas sekėsi. Apie tai, kuo norėčiau tapti, rimtai susimąsčiau devintoje klasėje. Tada ir nusprendžiau...

... kad muši būgnus.

Mušamieji buvo slapta mano svajonė. Buvau jau šešiolikos metų, žinojau, kad vaikai mušti būgnus mokosi nuo penkerių - septynerių, ir maniau, jog esu tam per senas. Tačiau pirmasis ir vienintelis mano mušamųjų dėstytojas Arvydas Vainius, mane, net nebaigusį muzikos mokyklos, parengė stojamiesiems į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Ir aš ją sėkmingai baigiau...