Tiltas „Čikaga–Lietuva“: nedidelio kaimo vardas skamba visame pasaulyje

Prie greta kelio stovinčios bažnyčios pieva kartą per metus savaitei „pražysta“ spalvotų palapinių „žiedais“: čia vyksta krikščioniška vaikų ir jaunimo stovykla, geriau žinoma „Vanagų“ vardu. Šią vasarą „Vanagai“ į stovyklą birželio mėnesį buvo nusileidę jau 22-ąjį kartą.

Pirmoji patirtis – lyg avantiūra

Prisiminęs pačią pirmąją stovyklą 1998 metais L. Miliauskas juokiasi, kad tai buvusi visiška avantiūra. Jos idėja gimė, kai po teologijos studijų Klaipėdoje jis savanoriaudavo Priekulės parapijoje ir subūrė jaunimo grupę – tada ir kilo sumanymas vasarą surengti stovyklą jaunimui. Važiuojant pro Vanagus jo akis patraukė šalia kelio stovinti evangelikų liuteronų bažnyčia. Pastatyta 1909 metais ji 1999–2004 metais Vokietijos ir Lietuvos vyriausybių, taip pat ir iš šio krašto kilusių aukotojų lėšomis buvo restauruota.

„Kai pamačiau ją pirmą kartą, bažnyčios stogas buvo kiauras, kiemas – priaugęs senų medžių, krūmų, aplink šlaistėsi neblaivūs vietiniai. Trijų kvadratinių metrų kambarėlyje patys gaminomės maistą, ant laužo šildėmės į foliją įpakuotus kareiviškus maisto davinius, miegojome irgi kas kur, bet, matyt, tuo metu svarbiausia buvo pati idėja, pojūtis, kad šios vietos energija ypatinga“, – pasakojo L. Miliauskas.

Kunigas juokiasi, kad stovyklautojai jau tada siūlė susimesti po penkinę maistui. Materialinė stovyklos padėtis metai iš metų keitėsi ir didelę įtaką tam padarė L. Miliausko studijos JAV, vėliau – ir sprendimas visam laikui įsikurti Čikagoje.

Nutiesė tiltą tarp Lietuvos ir Amerikos

Į Ameriką L. Miliauskas išvyko 2000-aisiais metais studijuoti magistrantūroje. Baigęs mokslus grįžo į Lietuvą, nes jam nepatiko amerikietiška kultūra. Tačiau, kai viena evangelikų liuteronų parapija Čikagoje pakvietė jauną kunigą padirbėti pas juos trejus metus, kol parapija užsidarys, L. Miliauskas ryžosi priimti tai kaip dar vieną galimybę.

„Mano sprendimas likti Amerikoje buvo svarbus ir „Vanagų“ stovyklai. Suvokiau, kad būdamas už Atlanto aš kur kas daugiau galiu pagelbėti Lietuvai, nei virdamas savo sultyse gimtinės parapijose. Tapau tiltu. Vieni ieško paramos, kiti – ką paremti. Pažindamas abu pasaulius galiu suvesti žmones. Sulig mano antruoju išvažiavimu į Ameriką smarkiai pašoko ir stovyklos lygis. Apie šią stovyklą žinantys aukotojai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Amerikos, Kanados, Švedijos, Danijos, taip pat ir Lietuvos patys pasiūlo paramą, žinodami, kad kiekvienas euras bus išleistas pagal paskirtį, viskas bus suskaičiuota ir atsiskaityta“, – neslepia L. Miliauskas.

Pasitaiko, kad tenka pridėti ir savo lėšų, tačiau kunigas to nesureikšmina, garbė, pasak jo, mažiausiai, ko reikia.

Stovyklos siela ir įkūrėjas juokauja, kad gyvendamas ne Lietuvoje dažnai pirmas sužino visas naujienas: neatitrūkti nuo aktualijų padeda į internetą „susikrausčiusios“ žiniasklaidos priemonės. O buvo laikai, kai didžiausias stebuklas atrodė galimybė prie elektroninio laiško prisegti kelių šimtų kilobaitų dydžio nuotrauką.

„Su kai kuriais žmonėmis aš tiek daug nebendravau gyvendamas Lietuvoje, kiek dabar“, – prisipažįsta L. Miliauskas.

Skatina mąstyti apie ateitį

Internetas L. Miliauskui padeda atlikti daugybę organizacinių su stovykla susijusių užduočių, stebėti čia stovyklavusių jaunuolių brandos pokyčius.

„Vieni tampa politikais, daktarais, kiti, žiūrėk, įvairias socialines akcijas organizuoja arba prisideda prie jų įgyvendinimo. Visada jaunimui sakau, kad nereikia kopijuoti kitų žmonių. Svarbiausia, ką darai tu pats, savo aplinkoje. Vaikai dažnai net patys nesupranta, kaip ir kada pasikeičia jų mąstymas, vertybės. Stovėjau Baltijos kelyje, susikibęs rankomis su kitais žmonėmis, todėl gerai žinau, kad didesnių pasikeitimų visame kame galima tikėtis tik iš žmonių. Norėjau matyti jaunuolius tokius, tarp kurių galėčiau saugus vaikščioti net nakties metu“, – kalbėdamas apie stovyklos idėją sakė kunigas.

Stovyklos populiarumas – milžiniškas. Vietos į ją išgraibstomos per kelias valandas, o savanoriauti atvyksta tie, kurie patys kažkada čia stovyklavo. Dalis savanorių net savo vasaros atostogas planuoja pagal stovyklos grafiką, o ir pats L. Miliauskas prisipažįsta į Lietuvą grįžtantis tik kartą per metus, visada tiesiai į stovyklą, po kurios šiek tiek laiko dar lieka ir Šilutės rajone gyvenantiems tėvams ir brolio, taip pat kunigo, šeimai. Šiemet Vanaguose stovyklavo 480 jaunuolių, talkino 80 savanorių.

„Stovykla neturi mokesčio – yra tik savanoriška auka. Be to, dalis vaikų čia stovyklauja nemokamai: globos namų ugdytiniai, sunkiai besiverčiančių šeimų vaikai. Matau, kaip kai kurie jų susimąsto, kodėl stovykla nemokama? Koks tikslas mus priimti, jeigu jokios naudos iš mūsų niekas negauna? Kai pastebiu tokių svarstymų užuomazgas, žinau, kad viskas su šiais vaikais bus gerai“, – šypsosi L. Miliauskas.

Kraštietis juokauja, kad „Vanagų“ stovykla nėra davatkų kursai, kur visi suklaupę graudžiai verkia. Žinoma, vaikai čia klausosi Šventojo rašto skaitymų, kurie formuoja ir keičia jų mąstymą apie krikščioniškas vertybes, labiau įsigilina į savo vidų. Labai svarbūs ir nuoširdūs pokalbiai apie tai, kur veda vienoks ar kitoks gyvenimo kelias, dalijimasis patirtimi.

Stovykloje vyksta begalė įvairių renginių: koncertuoja populiarūs atlikėjai, vaikai būna užimti įvairiausia veikla, dalyvauja dailės, sporto, muzikos, esperanto kalbos ar dar kituose būreliuose.

Jaunimas šiandien, pasak L. Miliausko, perkrautas begalinio informacijos srauto, įvairių pramogų, tad pabuvimas gamtoje su bendraminčiais, diskusijos ir pokalbiai, po kurių vėliau vaikų galvose gimsta gražios idėjos, smagiai praleistas laikas – visa tai verta 22 metus iš eilės dedamų pastangų, kad stovykla gyvuotų.

Kunigas išreiškė norą, kad gražiame Klaipėdos rajono kampelyje galėtų vykti ir daugiau renginių. Čia sukurta puiki infrastruktūra: šiemet pastatytos pavėsinės, įrengta scena renginiams. Kiek anksčiau įrengtos tinklinio ir krepšinio žaidimų aikštelės.