Tilda Svinton, netapusi kunigaikštiene: "Man pasisekė - aš negraži"

180 cm ūgis ir platūs pečiai. "Į mane dažnai kreipiasi "sere". Kartą oro uoste mane apieškojo policininkas vyras", - pasakoja aktorė. Interviu su kino žvaigžde išspausdino žurnalas "Psychologies".

Ateivė ir jos 4 šunys

Apie jus sako, jog esate panaši į ateivį iš kosmoso. Jūsų grožis nesusijęs su lytimi. Kaip jūs tai vertinate?

Nesuprantu, kas čia ypatingo. Mes visi kartais jaučiamės tarsi ateiviai, argi ne? Jūs niekada taip nesijaučiate?

Ne.

Keista. Maniau, kad visi... Nežinau, gal kad aš... savo gyvenimą laikau nuotykiu. Darbas man - ne profesinė veikla, o ypatinga laiko praleidimo forma. Aš niekada nelaikiau savęs profesionalia aktore, man tai nuotykis. Mano šeima - meilės vaisius, o meilė iš esmės yra nuotykis. Vaikai - nuostabi patirtis, ir tai vėl yra nuotykis. Juk tarp tavęs ir to, kas tau nutinka, yra tam tikra distancija, sutikite. Ne atsiribojimas, o atstumas. Nesakau, kad savo gyvenimo nelaikau savo gyvenimu. Aš tik jį jaučiu ne kaip likimą, ne kaip naštą, o... kaip avantiūrą. Turbūt todėl niekada nesistengiau ko nors pasiekti. Man tiesiog patinka daryti tai, ką darau, būti tarp tų žmonių, su kuriais tai darau.

PORA. Pastarąjį dešimtmetį T. Svinton artimai bendrauja su dailininku iš Naujosios Zelandijos Sandru Kopu (Sandro Kopp). Jie kartu gyvena Nerne (Nairn), nedideliame miestelyje Šiaurės Škotijoje.

Neseniai radau savo vaikystės dienoraščius ir tarp jų laišką sau 80-metei, kurį parašiau būdama 15-metė. Žinote, kas ten? "Brangioji aš, tikiuosi, tu nugyvenai šį ilgą gyvenimą apsupta nuostabių šunų ir puikių draugų." Būtent taip ir gyvenu dabar. Toli nuo holivudiškų ir londoniškų reikalų - Škotijos šiaurėje, prie jūros. Aš turiu keturis šunis, vištų, daržą su morkomis, ir aplink mane vien nuostabūs žmonės.

Matyt, tai ir vadinama gyvenimo pilnatve.

Arba - veikti priešingai lūkesčiams. Ne sąmoningai, o pagal prigimtį.

Turite galvoje jūsų šeimos lūkesčius - aristokratiškos, tvirtai įaugusios Škotijos visuomenės viršūnėje? Jūs protestavote prieš šeimos diegiamas nuostatas?

Na, ne, mano tėvai buvo pakankamai išmintingi, kad pasitenkintų vien tuo, jog jų vaikai laimingi. Tačiau dėl jūsų išvardytų dalykų mūsų šeimoje galiojo nejudinami įstatymai. Pavyzdžiui, uždaros mokyklos lankymas. Aš negaliu pakęsti "Hario Poterio" vien dėl uždarų mokyklų fetišizavimo. Iš tiesų ten viešpatauja žmogaus, jo asmenybės prievarta. Gyvenimas koncentracijos stovykloje, vieni draudimai. Mano bendraklasė buvo Diana Spenser, būsimoji princesė Diana. Patikėkite, ji kentėjo ne mažiau už mane. Todėl ji savo vaikų į tokias mokyklas ir neleido. Aš pati Nerne įkūriau Valdorfo sistemos mokyklą. Ji ugdo žmogų, o ne visuomenės narį. Socialiai atsakingą asmenybę, o ne nemąstantį fundamentalistą. Būti žmogumi svarbiau nei tęsti tradicijas, aš tuo tikra. Bet kol buvau vaikas, paauglė, mūsų šeimoje buvo manoma, jog baigsiu Kembridžą ir ištekėsiu už kunigaikščio. Ne todėl, kad mano tėvai labai jau to troško, bet todėl, kad tai logiška, tradiciška. Mano tėtis turi pero titulą, jis Berkšyro grafystės lordas, karininkas, generolas majoras, - visi mūsų giminės vyrai nuo pat IX amžiaus buvo kariai. Trys mano broliai baigė tą pačią karo mokyklą kaip mano tėtis ir senelis. O aš buvau mergaitė ir iš manęs buvo tikimasi - tiesa, gana miglotai - jog tapsiu kunigaikštiene. Į Kembridžą studijuoti politologijos bei anglų filologijos įstojau praleidusi dvejus metus Afrikoje - savanoriavau kaip mokytoja. Kembridže buvau įstojusi į komunistų partiją. Kai tapo aišku, jog vargu ar galiu sulošti gerą partiją, šeimos lūkesčiai mano atžvilgiu buvo atšaukti.

Žmogus iš paveikslo

Kaip tėvai vertina jūsų profesiją? Vis dėlto "Auksinis gaublys", "Oskaras", Britų kino akademijos premija...

Nežinau. Man net mintis nekilo pasiteirauti. Suprantate, mūsų tėvų santykiai su vaikais niekada nepriklausė nuo pastarųjų socialinės sėkmės.

Tėvai, žinoma, buvo be galo toli nuo mano nuotykių - avangardinio meno, performansų... Kai tėvas pažiūrėjo Džarmeno (režisierius Derek Jarman. - Red. past.) "Karavadžą", tik patraukė pečiais. Aš taip juokiausi iš jo veido išraiškos - susirūpinusios ir baisiai rimtos! Tai jiems taip tolima. Aš išėjau į visiškai svetimą pasaulį. Dabar galvoju: į kokį pasaulį turi išeiti mano vaikai (kol kas jie hipiai ir visų įstatymų laužytojai), kad laikyčiau jį absoliučiai svetimu. Tikriausiai turėtų tapti buhalteriais pagal profesiją ir fašistais pagal pažiūras. Aš galvojau: ką tada jausčiau? Ir atsakiau sau: tokią pat meilę. Aš juos mylėčiau toliau. Kaip ir mano tėvai.

(T. Svinton turi dvynius sūnų ir dukrą, gimusius 1997 m. Jų tėvas - škotų dramaturgas Džonas Byrnas (John Byrne), su kuriuo aktorė gyveno iki 2005 m. Dabar D. Byrnui 77 metai. Šiemet jis paviešino informaciją, kad yra gimęs iš savo motinos santykių su jos tėvu, t. y. savo seneliu.)

Jūs kada nors naudojotės pranašumais, kuriuos teikia kilmė?

Naudojausi, taip. Ketinau tapti profesionalia žaidėja žirgų lenktynėse. Tai būtų buvę labai pagal mūsų tradicijas. Kalbu rimtai. Esu paveldėjusi žinias apie žirgus. Mano senelis turėjo seną sodininką, Bertą. Aš su juo draugavau paauglystėje. Jis daug išmanė apie žirgus. Išmokė mane atpažinti nugalėtoją. Stovėsena, eisena, kaip žirgas laiko galvą, - iš įvairių dalykų. Kai atsidūriau Londone, užsidirbdavau tik iš lenktynių. Aš aktyviai filmavausi Džarmeno filmuose ir teatre kažką dariau, bet pajamos buvo tik iš lenktynių. Kartą žirgas, pravarde Nelabasis, man uždirbo tiek, kad pragyvenau metus. Maniau taip gyvensianti visada - žirgai, eksperimentinis teatras, kinas už centus, bet didingas.

Neturėjote jokių planų?

Kokie planai... Nesijaučiau aktore, maniau esanti performansų dalyvė, pasirodymų, kad ir kaip juos vadinsi - spektakliai, filmai... Mano išorė specifiška - kine aš neatrodau kaip žmogus, atrodau kaip žmogus iš paveikslo. Tuo tikriausiai ir patraukiau Dereką, jis juk buvo pirmiausiai dailininkas, tik po to režisierius... Nebuvau gražuolė ir maniau, jog man pasisekė. Grožis - didelis spaudimas, jis būtinai privers save išnaudoti, manipuliuoti savimi. Man patiko idėja išjungti savyje bet kokį seksualumą. Aš - žmogus, kuris gali tapti "art objektu". Negalėjau pretenduoti į jokias garantijas. Jų man ir nereikėjo. Būdama 25-erių metų svajojau tapti 40-mete. Kažkas man šnabždėjo, jog po 40-ies ateis mano laikas. Iki tol stengiausi nekišti nosies, vengiau pagrindinių ir ypač romantinių vaidmenų. Aš apskritai nekuriu planų, nedarau karjeros, aš gyvenu. Holivudas - didelė reklaminė kampanija mano tikriesiems filmams.

(Naujausio filmo, kuriame vaidina T. Svinton, "Okja" premjera numatoma šių metų birželio 28 d. Jis buvo pristatytas šiųmečiame Kanų kino festivalyje.)

Menas stipresnis už fiziką

Motinystė - dažna tema jūsų filmuose. Kaip ją paveikė jūsų pačios santykiai su motina?

Mūsų santykiai buvo normalūs. Metams bėgant, man vis labiau norisi ją suprasti. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu ryšį su tėvais, su savo šeima, su visomis šio karingojo škotų klano kartomis. Anksčiau jį neigiau. Aš - tai aš. Dabar jaučiu ryšį ir jį gerbiu. Tuo metu, kai filmavausi "Išgyvens tik meilužiai" - filme apie tuos, kurie gyvena amžinai, apie vampyrus, mano mama buvo arti mirties, ji merdėjo. Aš filmuodavausi tris dienas, lėkdavau į lėktuvą, skrisdavau į Škotiją, paskui vėl penkias dienas, ir vėl į lėktuvą... Mačiau, kad mano mama miršta, ir nieko negalėjau padaryti. Ne kad gyventų. Kad greičiau baigtųsi tas kankinamas mirimas. Lengva linkėti ilgų gyvenimo metų, kai esi jaunas ar bent jau turi jėgų. O senatvė, visiška senatvė, - tai tokia našta, kurią tempti nepakeliama. Aš žiūrėjau į mamą ir vis galvojau: kokią mirties policiją man iškviesti, kad tas siaubas baigtųsi? Paskui supratau, jog manyje prabilo kalniečių škotų vitališkumas, manasis klanas, rinkdavęsis greitą mirtį mūšio lauke. Būtent tada tai pajutau - savo genų jėgą.

Maniau, jog tokiais atvejais galvojama, kad ten bus geriau...

Nesistenkite paklausti manęs apie tikėjimą. Dievas... Mano dievas filmuoja animacinius filmus. Jis vardu Hayao Miyazaki. Jis beveik dievas ir mūsų namuose. Todėl, kad įrodo: menas stipresnis už fiziką. Todėl, kad jis sukuria nerealų pasaulį. Ne idealų, jame yra ir mirtis, ir netektys, ir kančia, bet tokį visą, jog atrodo - tai pasaulis, alternatyvus mūsiškiui, realiajam. Jeigu panirčiau į komą, pagrokite man muziką iš "Mano kaimynas Totoro" arba "Vėjas kyla" - ir aš atsibusiu.