Tikras lietuvis Vytautas Šiškauskas

- Iš kur jūsų, miestiečio, ta artuma apdainuojamai agrarinei kultūrai?

- Nelabai galiu plačiai ir atsakyti, kodėl taip yra, bet žinau tiktai viena: esu tikras lietuvis, nors išaugau ne žemę ardamas, bet man tai nepaprastai artima, labai sava ir miela. Juk mes, lietuviai, esame žemės žmonės. Lauko darbai man nėra svetimi: atsimenu, kaip vaikystėje seneliai, tetos, dėdės šienaudavo, o mes, vaikai, padėdavome šieną krauti į klojimus. Atsimenu, kaip mamytė iš krosnies ištraukdavo duonelę: mes, vaikai, pribėgame, glostome kepalą, uostome - viskas mums būdavo nepaprastai įdomu. Nors gimiau Kaune, vaikystė prabėgo kaime, daugiausia Prienų rajone. Kai buvau trejų metų, atvažiavome gyventi į Vilnių, todėl, kai manęs klausia, iš kur esu, nežinau, ką atsakyti: lyg turiu ir žemaitiško, ir suvalkietiško, ir miestietiško kraujo.

- Esate iš tų atlikėjų, kurie nevengia koncertuoti provincijoje. Ar neliūdna, kad visi taip veržiasi į miestus, o kaimai tuštėja?

- Tikrai taip, aš irgi labai dažnai apie tai susimąstau ir pasidaro labai gaila, kad jaunimas veržiasi į miestą, kuris jau net kemšasi. Žmonės darosi pikti, mes jau nebesutelpame miestuose, kurie nėra guminiai - neišsitemps iki begalybės. O ką daryti kaimams? Ką daryti su visa teritorija? Juk yra labai daug plotų, labai daug gražių žemių, tikrai ten būtų galima ką nors gražaus nuveikti.

Mano kūryba būtent ir skirta Lietuvai ir lietuviams. Kaip jau pastebiu, vyksta toks europėjimas, užsienio garbinimas ir vaikymasis, kad ir užsienio muzikos perdainavimas... Aš visą laiką sveikinu tuos, kurie kuria patys - blogiau ar geriau, bet tai yra tavo kūryba, kurią paskui gali patobulinti. Kaip tik skaičiau labai rimtą ir tikslų Stasio Žlibino tekstą apie tai, kaip rauda pjūklai, virsta ąžuolai, Lietuva išeina ir, kaip aš pataisiau... negrįš. Iš tiesų darosi baugu dėl mūsų ateities. Bet tikėkimės, kad viskas bus gerai, reikia tik norėti, kad taip būtų, reikia saugoti tai, ką turime.

- Gal toks supratimas atėjo po jūsų nuklydimo į Ameriką. Ar ten radote Eldoradą?

- Na, jeigu aš čia, tai turbūt, kad ne... Esu nemažai ten buvęs ir ne dėl to, kad kažko ieškočiau ar jau labai negerai būtų čia, Lietuvoje. Visai ne. Ten kažko nuvažiavus ieškoti ir likti - tokių galimybių buvo labai daug ir galbūt mano gyvenimas būtų ėjęs visai kita vaga, tačiau aš grįžau. Man čia yra sava, man čia yra artima ir aš noriu čia gyventi. Ten esi svetimas, ten visai kita kultūra. Sako, Amerika neturi kultūros, kodėl - yra ta kultūra, tiktai ne tokia, kokią turime mes arba Europa.

- Lietuviškai publikai esate nepaprastai artimas. Kur slypi jūsų fenomenas?

- Gal todėl, kad ją labai myliu ir jai rašau dainas. Šiaip dainos visos yra mano, o tekstus imu iš autorių, pagrindiniai - poetai Stasys Žlibinas, Vytautas Barauskas, Dalia Teišerskytė, Regina Algė Gudavičiūtė, Jonas Visockas ir kt. Kaip sakoma, savame krašte pranašu nebūsi, o man lyg ir viskas neblogai: žmonės priima mano dainas, jų klausosi ir pageidauja.

- Dėl to iš kolegų nesulaukiate pavydžių žvilgsnių?

- Labai dažnai. Ir labai gaila, kad taip yra, nes ko man pavydėti, nesuprantu. Tiesiog dirbu savo darbą: kuriu, važinėju po Lietuvą ir koncertuoju. Džiaukitės, kad aš esu ir kad dar gyvas. Padėdami vienas kitam mes žymiai daugiau laimėsime. Ir būsime žymiai labiau gerbiami kitų šalių. Va, sako, kodėl lietuvių niekas nemyli. Ar „Eurovizijoje“ neįvertina, ar dar kur nors - tai susimąstykime: žmonės mato, girdi ir žino, kas darosi, negalima šitaip vienam kito skriausti, negalima žmogaus apkalbinėti ir įžeidinėti.

Lietuva tikrai darbšti, mūsų žmonės visais laikais buvo nagingi: būdavo, atvažiuoja į Ameriką lietuvis, tai visi išskėtę rankas laukia, o dabar atvažiuoja lietuvis - visi tik bėga, uždaro duris. Tai kas čia įvyko? Viskas eina tiktai sunkyn ir sunkyn, nežinau kodėl. Pažiūrėkite, per radiją kalba koks ūkininkas ar paprastas darbo žmogelis: kaip jis sušneka, tiesiog malonu klausyti - žymiai protingiau už tą, kuris rašo mūsų įstatymus. Tai yra didžiulė problema. Ir dar tas, kuris nėra aukštos kvalifikacijos, tai dar pasiims už save žemesnį patarėją ir taip vienas kitą temps žemyn. Tai tu pasiimk kaip tik rimtesnį patarėją už save, neslėpk, kad kažko nežinai ir nesupranti. Jeigu aš būčiau vadovas, tai pasiimčiau šešis ar kiek man leistų žymiai protingesnius už save, kad paskui galėčiau sutvarkyti iškilusią problemą - tada galbūt prasidėtų kažkoks judėjimas.

- Kas jums didžiausias patarėjas gyvenimo klausimais?

- Mano pagrindinė patarėja ir vertintoja - mama Albina. Labai gaila, kad šiais laikais lyg ir su tokia pašaipa sakoma: o jis su mamyte visur vaikšto... O kaip nemylėsi savo mamos? Aš suprantu, kad esu solidaus amžiaus, bet tai dar nereiškia, kad turėčiau atsisakyti mamos ar bijoti pasakyti apie ją. Tai absurdas - juk gimiau iš mamos, nors Dievulis yra Dievulis, bet mane tai mama pagimdė. Tai kaip aš galiu kitaip apie ją kalbėti?

- Ar giminiuojatės su krepšininku Ramūnu Šiškausku?

- Aš vis galvoju: giminaitis jis ar ne? Kiek teko išsiaiškinti, lyg ir panašios kilimo vietos. Sakėm, kada nors darysime susitikimą, nes net į internetą įvedus pavardę dažniausiai išmeta arba jį, arba mane. Reikia išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų su ta giminyste.

- Kaip jums sekasi atlaikyti išbandymą šlove, atsispirti pramogų verslo pagundoms, nesureikšminti materialinių dalykų?

- Gal ne tas amžius, kad sirgčiau tomis ligomis. (Šypsosi.) Bet pinigo vertę tikrai suprantu, nes labai sunkiai gyvenau ir dirbau. Ir mūsų šeima iš pradžių vertėsi sunkiai. Nuo jaunų dienų daug kuo domėjausi ir daug kur esu dirbęs. Esu įgijęs staliaus šlifuotojo, net medžio juvelyro specialybę. Mes gaminome Maskvai baldus ir reikėjo daryti miniatiūrines medžio detales - nelabai kas norėjo užsiimti tokiu kruopščiu darbu. Šiaip dar esu inžinierius, turiu prekybininko gyslelę. Nors šiuo metu gyvenu tik iš muzikos, galvoju apie nuosavą verslą, gal net su 29-erių sūnumi Mariumi, kuris, baigęs rimtus mokslus, dirba direktoriumi „Kalifornijos“ restorane. Džiaugiuosi, kad jam gerai sekasi, nors pradėjo beveik nuo nulio.

- Kaip atėjo supratimas, kad savo gyvenimą norite skirti muzikai?

- Natūraliai prie to priėjau, nes dirbdamas įvairius darbus visą laiką grįžęs namie sėsdavau prie klavišų, įrašydavau įvairių pavyzdėlių, būdavo, į juodraštėlį, padedu ir einu miegoti. Kitą dieną grįžtu po darbo ir vėl kažkas kirba, kažko nerimstu... naktį pašoku ir, kol mintis užėjusi, užsirašau, kad neužmirščiau ryte. Ir taip kaupėsi tie juodraščiai, kaupėsi, paskui juos paverčiau į dainas, kai jau pajutau, kad galiu pabandyti. Esu labai savikritiškas ir nešokau į sceną šiaip sau, kaip dabar įprasta daryti. Tai prasidėjo prieš gerus penkerius metus: įsivaizduokite, kiek laiko aš kaupiau, kiek laiko dar abejojau ir šlifavau savo kūrinėlius.

- Gal planuojate į sceną žengti su smuiku, kuriuo kadaise griežėte?

- Reikia nuimti smuiką nuo sienos, atsiprašyti jo, nuvalyti dulkes ir pusę metų tikrai reikėtų padirbėti. Nežinau, jeigu rasčiau kantrybės, tai labai norėčiau pagriežti žmonėms, parodyti, ko kadaise mokiausi. Tais nelengvais laikais mama nuvedė į „Ąžuoliuko“ chorą ir mane priėmė, kadangi vadovui pasirodžiau gabus, grojau smuiku. Nors labiau norėjau groti pianinu, ir dabar galvoju verčiau juo būčiau ir grojęs, nes tą smuiką jau pakabinau ir pakabinau, bet vistiek žadu prie jo sugrįžti.

- Jūs įsikūręs Vilniuje. Nenorėtumėte persikelti į mažesnį miestą ar miestelį?

- Kai aš daug kur važinėju, labai dažnai apžiūrėdamas vietovę pagalvoju, kaip smagu čia būti. Bet vis dėlto norėčiau likti mieste, nors tikrai yra vietų, kur norėtųsi išvažiuoti. Dabar irgi pagalvoji: vienas neišvažiuosi. Reikia turėti, vadinkime, palaikymo komandą - kai kažkas tokio bus, galbūt kažkas ir keisis. (Šypsosi.)

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“