Tėvas ir sūnus gyvenime ir teatre

Vytautas Rumšas vyresnysis neslepia, kad tokie vakarai, jau sukaupus solidžią patirtį, dar kartą paskatina kūrėją susimąstyti, kas jį dabar jaudina, kokios gyvenimo temos yra svarbios. Bandydami perduoti tą emociją ir mintis, aktoriai tėvas ir sūnus prisistatė Justino Marcinkevičiaus, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino eilėmis.

„Neramus visą laiką tas vakaras, kai reikia žengti į sceną ir žinai, kad šalia bus tėtis. Nežinau, kada iš viso sūnus gali jaustis užtikrintai žengdamas tais pačiais tėvo žingsniais, nesvarbu, kokie jie bebūtų. Kaži kada galima stovėti šalia savo tėčio ir manyti, kad esi tame pačiame lygmenyje. Mano tėtis prikaupęs labai daug patirties, todėl aš šalia jo visuomet jaučiuosi kaip sūnus, kuris su viskuo sutinka ir linkčioja galvą. Tuomet pagalvoju, kad man 34 metai ir aš jau net vyriškai žilstelėjęs. Tada vėl palinkčioju ir sakau: „Taip, tėti.“

Nors juk tai viena didžiausių dovanų, kurią gali turėti žmonės šeimoje - dirbti tą patį darbą ir dirbti kartu. Tačiau man tai malonumas ir kartu kančia. Man teko bendrauti su Jokūbu Bareikiu, kuris tuo metu kaip tik važiavo į pasirodymą su savo tėčiu, kur jie kartu dainavo. Tuomet aš galvojau, kaip norėčiau, kad ir mes mokėtume groti ar dainuoti. Juk susitariame, kurias dainas reikia atlikti, ir pradedame. O dabar mes aktoriai ir tik aktoriai“, - atviravo Vytautas Rumšas jaunesnysis.

Rumšai atsiminė ir pjesę „Elitas (Ponai Glembajai)“, kurioje prieš kone 7 metus turėjo vaidinti tėvą ir sūnų. „Tuomet teko žengti į sceną ir stovint šalia vaidinti, kad esate lygūs, nors iš tiesų nesate lygūs“, - sakė V.Rumšas jaunesnysis.

V.Rumšas vyresnysis sako bandęs atkalbėti sūnų nesirinkti tokio paties amato. Paprašęs kolegos pasikalbėti su sūnumi, po rimto pokalbio, kuris truko neilgai, iš kolegos tėvas išgirdo tik tai, kad perkalbėti atžalos neįmanoma.

„Man dar Arūnas Sakalauskas kažkada yra pasakęs, kad po 4 metų mokslų ir pasiruošimo darbui mes visą likusį gyvenimą dedame į kelnes. Ir juk tikrai prieš kiekvieną premjerą, sunkesnį pasirodymą, vakarą scenoje su tėčiu tu dedi į kelnes“, - šmaikščiai dėstė V.Rumšas jaunesnysis.

Per daugiau nei 40 metų trunkančią karjerą V.Rumšas vyresnysis sukūrė apie 60 vaidmenų. Garsus aktorius, nusipelnęs menininkas dirbo su žymiais lietuvių teatro režisieriais - Kazimiera Kymantaite, Irena Bučiene, Rimu Tuminu, Jonu Vaitkumi, Eimuntu Nekrošiumi ir kitais. Aktoriui taip pat gerai pažįstama kino industrija, ką jau kalbėti apie televiziją. V.Rumšas iki šiol šiltu žodžiu prisimena bene populiariausią visų laikų lietuvių serialą „Giminės“, kuris nuo 1993 metų rodomas iki šiol.

„Žinoma, savo vadinamajame gyvenimo aprašyme yra ką pažiūrėti, tačiau reikia pasakyti, kad ne žodžiai ar tekstas esmė, svarbiausia - širdies banga. Žmogus yra toks, kur yra jo dėmesys. Jeigu jo dėmesys nukreiptas ne į televiziją, o į meną ar dailę, tai ir jo dėmesys jį padaro žmogumi su pakylėjimu.

Dabar kartais pažiūriu serialus ar filmus ir pats stebiuosi, iš kur tiek jėgos. Ir pažiūrėjęs supranti, kad tikrai gerai. Tik reikia, kad būtų įamžinta, nes dažniausiai nulipęs nuo scenos viską pamiršti. Bet tuomet neatrodo, kad visiškai neblogai. Jei išeitum iš spektaklio pakėlęs galvą ir džiaugtumeisi, tai iš tavęs tada visai nieko nėra ir tu jau pražuvęs“, - svarstė V.Rumšas vyresnysis.

Itin solidžią patirtį turinčio aktoriaus sūnus daug apie savo vaidmenis nekalbėjo, tačiau labiausiai norėjo papasakoti, kaip tėčio vaidmenys jam yra padėję gyvenime: „Prieš 5 metus skridau į Ameriką su turistine viza. Patekti tuo metu buvo labai paprasta, tereikėdavo nueiti į interneto svetainę, parašyti, kad nesi teroristas, nesiveši narkotikų, ir skrendi. Vienintelis dalykas yra tas, kad atvykus migracijos tarnyba tave patikrina, o jei neįleidžia, skrendi atgal. Kai manęs paklausė, kuo užsiimu, ir aš atsakiau, kad esu aktorius, muitininkai pagalvojo, kad atvykau ieškoti darbo. Jie paklausė, ar mane galima surasti internete. Pagalvojau, kad galima. Tuomet jiems atsidarius tarptautinę kino svetainę IMDB ir parašius mano vardą ir pavardę, sistema sugeneravo didžiausią mano karjeros patirtį. Taip aš labai paprastai atvykau į Ameriką, o tam man pagelbėjo tėčio sukaupta patirtis.“

Kartą buvo tekę apsikeisti tapatybėmis: V.Rumšui jaunesniajam dalyvavus filmo atrankoje Maskvoje, po kurio laiko iš Maskvos paskambino kūrėjai ir pasakė norintys pakviesti V.Rumšą į filmą. Daug negalvoję, kolegos žinią perdavė V.Rumšui vyresniajam ir šis nuvyko į Maskvą. Juokinga situacija susiklostė tuomet, kai filmo kūrėjai pamatė, kad aktorius, kurį jie pakvietė į atranką, staiga tapo gerokai vyresnis. „Bet kažkokį vaidmenį tada gavai“, - šmaikščiai pabaigė istoriją V.Rumšas jaunesnysis.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“