Teresė Ramanauskienė:"Išsitraukiu spyglius ir einu į priekį"

Darbo yra. Bet man nesinori vien tik sėdėti kabinete ir dirbti monotonišką darbą - visų šeimų problemos, psichikos susirgimai panašūs. Kaip specialistė išsisėmiau. Perdegiau. Organizuodama darbą matau, kad dar galiu ką nors pakeisti, įdiegti naujas metodikas.

Ar pavyko ką nors pakeisti?

Tiksliau - ne pakeisti, o sukurti. Kelerius metus įrodinėjome, kad Psichikos sveikatos centras turi būti atskiras nuo Pirminės sveikatos priežiūros centro. Kai atsiskyrėme, nebuvo kur trauktis - pradėjau vadovauti, nes buvau savarankiško centro įkūrimo Klaipėdoje iniciatorė.

Psichinės sveikatos centro modelį kūrėte turėdama savo viziją ar rėmėtės užsienio kolegų patirtimi?

Yra Sveikatos ministerijos parengti psichikos sveikatos centrų pavyzdiniai įstatai. Tokiuose centruose svarbus ne tik biologinis gydymo metodas. Žmonėms, sergantiems psichikos ligomis, reikia ir vaistų, ir psichologo, ir socialinės pagalbos. Tą kompleksinę pagalbą gana sėkmingai ir įgyvendinome... Tad keista, kad neišrinko antrąkart vadovauti Klaipėdos psichinės sveikatos centrui. Buvo smūgis...

Pakeitėte tik geografinę vietovę.

Taip, Kretinga mane pakvietė dalyvauti konkurse Psichikos sveikatos centro direktorės pareigoms. Sako, Klaipėda jiems padarė didelę paslaugą, - šypteli. - Gavau daug kvietimų dirbti vaikų ir paauglių psichiatre rajonuose. Ten labai trūksta specialistų. Kadangi uostamiestyje nesulaukiau rimtesnių pasiūlymų, pasirinkau Kretingą. Beje, Kretingos rajonas - mano gimtinė.

O kodėl vis norite ką nors keisti?

Toks jau mano charakteris. Monotoniškas darbas greitai atsibosta. Specialistė, regis, esu nebloga, bet ko nors ypatingo šioje srityje neprigalvosi - yra standartizuoti gydymo metodai. O vadovavimas - tai kūryba: pranešimai, konferencijos, naujų metodų paieška kuriant prevencines programas, švietėjiškų leidinių ruošimas. Norisi šviesti žmones, kad kuo anksčiau jie atpažintų psichikos ligą, ateitų gydytis, nebijotų kreiptis į specialistus.

Kodėl šiandien tokia aktuali ši sritis - žmogaus dvasios problemos?

Lietuvoje savižudybių rodiklis - vienas aukščiausių pasaulyje. Iš to matyti, kokia visuomenės psichikos sveikata. Pastaruoju metu ypač susirūpinta prevencija. Kretingos rajone katastrofiškai dideli savižudybių rodikliai, todėl pirmiausia ėmėme vykdyti savižudybių prevencijos programą. Jau suorganizavome tris seminarus įvairių sričių specialistams. Šią programą vykdysime iki 2007 metų.

Kitos prevencijos kryptys - narkomanija, alkoholizmas, smurtas ir patyčios mokyklose. Visi užmerkia akis prieš masinį girtavimą: vaikinai geria alų, merginos - sidrą...

Bet sidras... Ponia Terese, kas čia tokio?

Tai yra būdas jaunimą pratinti prie alkoholio. Vėliau jie pereis prie stipresnių gėrimų. Kai kurie specialistai teigia, jog toks paauglių išgėrinėjimas - tai niekis: "Žmonės gėrė, žmonės gers, kol žemelė apsivers"... Tačiau statistika rodo, kad 1 iš 10 tampa priklausomas nuo alkoholio.

Ar alkoholio prevenciją taikote ir savo šeimoje?

Taip, tačiau jaunėlio sūnaus, kuris dabar mokosi dvyliktoje klasėje, nuostata tokia - o kas čia tokio? Šią problemą iškėliau ir jo mokykloje - visa klasė pildė anketas. Duomenys pašiurpino - negeriančių nėra, kai kurie bandę ir narkotikus. Bet mane labiausiai nustebino tėvų reakcijos. Dauguma jų sakė: "Vaikai sunkiai mokosi. Savaitgaliais tegu atsipalaiduoja".

Panašu, kad bendraminčių nedaug turite. O prieš vėją sunku pūsti.

Gal ir nepapūsiu, bet kalbėsiu.

Kodėl jauni žmonės žudosi?

Jie nepratę prie konkurencinių sąlygų. Teko dirbti su merginomis, kurios bandė žudytis dėl mokslo. Manau, kad jaunuoliai ir jų tėvai turėtų kelti realius reikalavimus sau ir savo atžaloms: jei kartelė pakelta labai aukštai, o vidinių resursų nėra, vaikai mokosi per naktis, išsenka. Išeitį iš tokios padėties mato tik savižudybėje. Jaunas žmogus impulsyvus, labai greitai gali priimti sprendimą.

Taip jau būna, kad iki to laiko nepastebi nei tėvai, nei mokytojai. O ženklų, jog kažkas negerai, esama. Kartais jaunuoliams net nereikia specialistų pagalbos: užtenka išklausyti, parodyti, kad juos supranti, kad problema nėra neišsprendžiama.

Savižudžiai nenori mirti?

Bandymas žudytis - laikina ir impulsyvi būsena. Jie nenori mirti - nori nutraukti dvasines kančias. Net iki paskutinės akimirkos ieško siūlo galo, laukia stebuklo.

Ar ne dažniau žudosi išlepinti žmonės?

Jie ne išlepę, o neišsiugdę atsparumo stresui, neišmokę elgtis kritinėje situacijoje. Todėl ir tėvai, ir mokytojai turi padėti vaikams išmokti įveikti konfliktus, kritines situacijas. Juk gyvenime niekada nebus taip, kaip mes norime. Kelias ne vien tik rožėmis klotas. Yra ir spyglių. Tik reikia išmokti tuos spyglius išsitraukti ir eiti toliau. Mano gyvenime irgi buvo daug kritinių situacijų. Tačiau išmokau gyventi ir stiprėti.

Tikriausiai patarti lengviau...

... nei patarimus įgyvendinti praktikoje, - palinguoja galvą. - Paauglystėje buvo sunku su jaunėliu. Gal todėl, kad mažiausias, palepintas... Teko eiti pas psichologę. Šnekėjomės trise. Tai, ko man nepasakydavo, per psichologę išsiaiškinome. Pasirodo, nesusišnekėjome. Todėl nereikia bijoti psichologo - jis padės suprasti, padės susigaudyti tėvams ir vaikams.

Turite tris sūnus. Ar svajojote apie dukrą?

Taip. Bet kaip Dievas davė... Vidurinysis sūnus turi šeimą ir su taikos palaikymo misija šiuo metu yra Afganistane. Pasirinko kariškio kelią. Vyresnįjį prižiūrėti padeda mamos sesuo.

Esate žmogaus psichikos specialistė, daugeliui reiškinių turite mokslinį paaiškinimą. O, pavyzdžiui, astrologija ar tikite?

Nelabai.

O kuo tikite?

Tikiu tuo, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Kai būna blogai, tikiu, kad viskas susitvarkys... Mano vyriausias sūnus yra neįgalus. Nuo gimimo. Kritinių situacijų buvo ir darbe. Bet aš nenuleidžiu rankų. Užėjus liūdesiui - išsiverkiu, kai niekas nemato. Ir iriuosi į priekį.

Sakote - "kai niekas nemato..." O kam atsiveriate?

Pasišneku su vyru. Jis tos pačios srities specialistas. O geriausia pašnekovė - sesuo. Yra tokių dalykų, kurių vyrai negali suprasti... - šypteli.