"Tauta atsibus, kai dvasinė laisvė bus svarbiau už fizinę"
"Tešlainiui yra geriau plūduriuoti vandenyje, negu kepti keptuvėje, kuri yra Lietuva. Visiška kapituliacija laikau pabėgimą iš Tėvynės, užuot pabandžius kažką savo sukurti čia, tai, apie ką galvojome įkurdami valstybę", - sakė filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas, kai kalbėjomės apie gniuždančią pilką kasdienybę, parsidavėliškumą ir įprasminančią mūsų gyvenimą dvasinę būtį, iš kurios gimsta kiekvieno mūsų, tautos ir pasaulio likimai.
Jūsų, prieš savaitę atšventusio jubiliejų, noriu paklausti, kokias išskirtumėte reikšmingiausias gyvenimo patirtis.
Mano žmona sako: "Nenoriu šnekėti apie gyvenimą - noriu gyventi." Niekas dar nebaigta, jeigu būtų kitaip, reikėtų atsisveikinti. Reikia baigti rašyti pradėtus darbus, sutvarkyti archyvą, kurio dalis jau atiduota Valstybės archyvui.
Didžiausias džiaugsmas tai, jog radau, kur dėti knygas: padovanojau Šiaulių rajono Bazilijonų vidurinei mokyklai, kurioje mokiausi nuo pirmos iki paskutinės klasės. Ten kuriame mažą centrą, kur turėtų būti kaupiama visa lituanistika, regioninį kultūros židinį, kuriame galėtų rastis unikalių dalykų, ir tai galėtų studijuoti iš Šiaulių atvažiavę studentai. Turiu sukaupęs medžiagos, kurios niekur kitur nepamatysite.
Prieš pusantrų metų su bendraminčiais pradėjau leisti naują žurnalą "Nepriklausomybės sąsiuviniai", išėjo jau šešetas numerių, žurnalas pamažu įgyja tam tikrą garsą ir yra vertinamas. Pristatymą surengėme Signatarų namuose, su juo važinėjame po Lietuvą, o Bazilijonų mokyklos direktoriaus iniciatyva sumanėme leisti ir regioninį žurnalą.
Ką jums asmeniškai davė filosofija?
Filosofiją traktuoju kaip išsigelbėjimo būdą: jeigu nori sugyventi su savim, gyvendamas pagal savo nuostatas, be filosofijos nieku gyvu negali išsiversti. Filosofijos istorijos pažinimas atvėrė Europos minties erdvę, pačią Europą patiesė po kojom, bet aš joje galiu nepaskęsti. O skęsta labai daug kas, beveik visi. Todėl, kad sąžinė nuperkama per išmokas, premijas, eurovizijas, visokią veiklą, kuri yra nukreipta prieš tautą.
Jūsų kolega Arvydas Juozaitis dabar rašo istorines dramas. Ar kūryba gali būti filosofo užduoties dalimi?
Jeigu negali patylėti, tada privalai kalbėti tiesą. Filosofija yra vienintelis būdas neišduoti tiesos. Politika jau yra kreivaliojimas, menas dažnai yra tik parsidavinėjimas. A. Juozaitis, rašydamas dramas, verčia filosofiją, kurią nedaug kas supranta, į populiarią kalbą, išsako filosofijos suformuotą savo poziciją, ir tai labai prasminga šiuo metu.
A. Juozaitis pastebėjo, kad, Latvijos himno žodžiais, latviai bernai ir mergos linksmi šoka, o mes stiprybės semiamės iš praeities milžinų. Kas yra didvyriai šiandien? Ką pakeistų svarstomas tautos istorinės atminties įstatymas?
Nieko jis nepakeis, jeigu žmonės nenorės. Kaip matome, mūsų pačių, lietuvių, gauja puola kaip šunys dėl to paties svarbiausio iš įstatymų apiforminimo, privalėjimo atsiminti savo tautos ir valstybės svarbiausius istorinius įvykius. Kodėl pasiuto? Todėl, kad buvo numatytos valstybės šventės, o kadangi Europos Sąjunga nukreipta prieš visas nacionalines valstybes, ir, pagal jos vadovus, tautiškumas yra šiukšlyno sąvoka, tai savaime suprantama, - tie, kurie pritaria tiems "liberaloidams", panašiems į ES prezidentą Hermaną Van Rumpėjų, už atitinkamą Europos apmokėjimą eina prieš savo tautą ir valstybę. Tai kaip jūs manot, aš juos galiu vadinti herojais, normaliais žmonėmis?
Steigiant Persitvarkymo Sąjūdį kalbėjote, jog žinome, ką daryti, kad atkurtume žmogų, kultūrą ir gamtą.
Kas nenori, tas nežino. Aš žinau, bet nuo pat Sąjūdžio pradžios prasidėjo permanentinė išdavystė, einant keliu, kuriuo mes dabar nuėjom. Iki tam tikro laipsnio gali šnekėti, paskui pasijunti išstumtas, išspjautas, tampame proceso atliekos, mūsų, tokių nedidelių, pasauliui nebereikia. Lenkija galvoja, kad Lietuva šiandien yra tik Žemaitija, jos rėmuose pagal 1791 metų Konstituciją. Tai kaip tu vienas pats gali pasipriešinti, jeigu yra įvairiausių priemonių tave uždaryti, valdyti pinigais, skurdo baime, visais kitais dalykais, ir žinok, kiek nori, išmanyk, kaip nori. Aš ir dabar tokių pozicijų laikausi, kaip Sąjūdžio dienomis, apie ką rašiau pirmajame "Atgimimo" numeryje, bet kas iš to, jeigu išdavystė yra totalinė ir tai liudija beveik milijonas pabėgėlių, kuriems reikia ieškoti geresnio, lengvesnio pragyvenimo užuot čia pabandžius sukurti kažką savo, tai, apie ką mes galvojome įkurdami valstybę.
Svetur tautiečiai turi daugiau galimybių tobulėti savo profesijoje, baigusiam kelis universitetus nereikia kasti griovių.
O man visa tai yra tik kapituliacijos būdas, daugiau nieko. Visiškai sutinku, kad tešlainiui geriau plūduriuoti vandenyje, negu kepti ant keptuvės, kuri tokiems žmonėms yra Lietuva. Bet jie verdami tokiame karštyje, kad būtų tinkami suvalgyti kitiems. Jų nebėra. Bet kuris išvažiavęs yra pražuvęs, degradavęs žmogus, pirmiausia sau, nes jis sau prisipažino, kad nieko negali, svarbiausia - nenori.
Bet tarpukario Lietuvos inteligentai lavinosi užsienyje, ten padėjo pamatus savo gyvenimo pašaukimui įkūnyti.
Tai visai kiti dalykai, dailininkai, mokslininkai išvažiavo dėl to, kad grįžtų į Lietuvą atveždami Europos mąstymą ir horizontus į tą mūsų žalią kiemą, ir iš tiesų padarė revoliuciją. Sugrįžęs režisierius Juozas Miltinis sukūrė teatrą, dailininkas Antanas Gudaitis - savo mokyklą, daugybė žmonių sukūrė tai, kas padėjo atsilaikyti per visą okupaciją. Jeigu lietuviai vežtų Lietuvai tai dabar, kaip žydai viską veža Izraeliui, sakyčiau: važiuokit, paimkit viską, kas vertinga. Nesugrįš jie, nes vaikus ten pasigimdė, eina į angliškas, ispaniškas, vokiškas mokyklas, kur jie čia prisišvartuos? Nėra kelio, būdo čia sugrįžti. Argi nežinom, kaip žmogų suvalgo kasdienybė, tai pati baisiausia liga, iš jos pakilti, ištrūkti niekas negali. Galbūt menas gali sujaudinti, bet paskui - tik filosofija, kuri teikia žmogui žinojimą, kaip gyvenimą vertinti ir tai pritaikyti, ji tegali suteikti kažkokią jėgą, kuri toje pilkoje kasdienybėje neleistų jam kaip žmogui numirti.
Ką pozityvaus pasakytumėte apie Klaipėdą?
Klaipėda kaip jūrų vartai yra viena iš trijų valstybės fundamentų. Kita - Vilnius ir trečia - tarp sostinės ir Klaipėdos gyvenanti tauta. Tad jei "nesumemelenderėsite", ką pastebėjau vykstant, tai nekalbėkite niekų, jog Klaipėda - daugiatautis miestas, jis visada buvo lietuviškas, tik buvo atplėštas kryžiuočių, vokiečių. Šitą motyvą Klaipėda turėtų įvaryti į savo žemę kaip fundamentinį. Niekas niekada apie savo uostus nešneka kaip apie daugiataučius uostus, kalba apie Olandijos, Lenkijos ar Danijos. Jokių išlygų negali būti, kaip ir nepajudinama valia ir teisė kalbėti valstybine kalba. O susikalbėjimo, buities problema - žmonių tarpusavio kultūros klausimas.
Bažnyčios perpildytos, ar tai nėra dvasinio atgimimo ženklas?
Aš manau, kad be tikėjimo neįmanoma jokia civilizacija, ir kiek Europa atsisako katalikybės, krikščionybės apskritai, tiek ji žlunga kaip civilizacija. Manau, kad tikėjimo gyvastis Klaipėdoje, kaip bet kurioje šalies vietoje, yra jos kūrybingumo ir dvasinių galių rodiklis. Matyt, Klaipėdoje žmonės randa ir pragyvenimo galimybių daugiau, ir čia važiuoja iš visos Lietuvos, kaip į Vilnių ar Kauną tie, kurie nenori iš jos pabėgti.
Kompleksuojame, nemokame naudotis savo laisve. Kas galėtų mus padaryti laimingesnius?
Baikit, laimės kaip tokios išvis nėra, iš esmės tai viena sąvokų, kurias mums perša mitų kūrėjai. Gali būti džiaugsmas, liūdesys, pergyvenimai kaip jausminis atsakymas į santykį su tikrove. O kodėl džiaugsmo nesugebame "pasidaryti" net tada, kai jis pats eina į rankas, ne man atsakyti. Tauta atsibus tada, kai ji pasieks savo laisvės ribą. Kadangi mūsų tauta mąsto ne galva, bet visu kūnu, ir laisvę supranta kaip savo fiziškumo apreiškimą, ir tenkindami jį vieni puola gerti, kiti puola į seksą, treti - į muštynes šeimose, kiti bėga į pasaulio kraštą. Bet kai jį pribėgs, pamatys, kad žmogaus problemos ten yra lygiai tokios pačios, kaip ir čia, neviltis pereina į svaiginimąsi, pyktis veda į muštynes, seksas - į išdavystes. Gal tada paklaus: ar aš noriu taip gyventi, ar tai yra mano laisvė? Tada turės atsakyti pats sau, ne kam nors kitam, pritardamas, kad laisvė yra makaluotis po Europą, kad laisvė yra gyventi ten, kur jam iš tiesų prasminga, kad, grįžęs į savo žemę, rado tai, kas teikia gyvenimo tikrumą. Kai baigsis blaškymasis ir vergovė, tik tada, kai laisvę laikysime ne tik fizine, bet ir dvasine apsisprendimo būti žmogumi savo žemėje būtinybe, tada aš sutiksiu, kad tai vadintų ir laime.
Rašyti komentarą