T. Alenčikas: "Nenoriu užsilikti „palyginto“ žmogaus įvaizdyje"

Scena - tai jo pašaukimas. Projekto „Chorų karai“ (TV3) Panevėžio Deimantiniame chore suspindęs Tomas Alenčikas vos pasirodęs projekte savo įvaizdžiu ir tuo, kad turi brolį dvynį, iš karto imtas lyginti su dvyniais iš Airijos - „Eurovizijoje“ išgarsėjusia grupe „Jedward“. Tomas šiuo metu dirba viename sostinės bare kaip ir jo brolis, tačiau sceninės šlovės kol kas siekia tik jis vienas, nors sako, kad reikėtų kurti duetą ir kaip „Jedward“ dvyniai važiuoti į „Euroviziją“.

- Gal galėtumėte prisiminti, kada, kur ir su kuo pradėjote dainuoti?

- Pradėjau labai seniai, dar pirmose klasėse lankiau dainorėlių būrelį, kur, manau, ir supratau, kad mano gyvenimo kelias pasuks šia linkme. Atsimenu, vienos pamokos metu reikėjo visiems atskirai padainuoti kažkokią dainelę ir man iš visų klasės berniukų pasisekė geriausiai. Tada jaučiausi labai gerai, supratau, kad kažką galiu geriau nei kiti, ir tai buvo tarsi savęs atskleidimas, savo kitos pusės parodymas. Iš pradžių man buvo sunkoka išreikšti save, daugiausia dainuodavau namuose, daugelis nežinojo, kad į dainavimą žiūriu ne tik kaip į hobį, bet ir kaip į gyvenimo tikslą.

- Esate lyginamas su duetu „Jedward“. Kaip manote, kodėl?

- Su duetu „Jedward“ esu lyginamas gal dėl to, kad turiu brolį dvynį, bet daugiausiai žmonės pradėjo lyginti po pirmosios „Chorų karų“ transliacijos, nes mano šukuosena buvo labai panaši į jų eurovizines šukuosenas ir gal dėl to, kad esu ryškus, nebijau spalvų. Kiek esu matęs jų pasirodymų, tai jie irgi yra itin ryškūs ir charizmatiški. O šiaip mudu su broliu esame aukštesni už juos ir netgi, manau, būtume geresnis duetas, nes judėti mokame kur kas geriau. Viena, ko mums trūksta, tai sceninė patirtis. Aš koncertuodavau muzikos mokykloje, šokdavau. Neseniai dalyvavau „X faktoriuje“, bet iškritau kūrybinėje stovykloje. Visiškai nesigailiu to, nes gavau labai daug reikalingos patirties, susipažinau su nuostabiais žmonėmis.

- Ar „Jedward“ stilius ir muzika jums yra artimi, kuo jūs panašūs, kuo skiriatės?

- Man patinka jų populiarusis klubinis stilius, bet vien kaip šio stiliaus atstovo savęs nematau, nes pirmenybę skiriu rimtesnei muzikai, kur galima atskleisti vokalinius sugebėjimus ir save labiau parodyti. Manau, atlikėjui reikia būti įvairiapusiškam, nes taip jis gali sudominti didesnį klausytojų ratą. O šukuoseną dariausi visiškai nenorėdamas kopijuoti ar būti panašus į „Jedward“. Jie nėra mano idealas.

- Kaip vertinate tokį jūsų ir airių grupės lyginimą? Ar paralelių ieškojimas jums yra priimtinas, ar kaip tik klijuojamos etiketės nėra malonios?

- Vertinu normaliai ir tikrai nepykstu, nes žmonėms reikia palyginimų. Visi visus su kuo nors lygina. Bet kad neužsilikčiau to „palyginto“ žmogaus įvaizdyje, manau, nuolatos reikia keistis. Parodyti, ką tu gali, ko kiti negali. Šiuo metu aš tai ir stengiuosi daryti.

- Ką veikia jūsų brolis, ar kada svarstėte uždainuoti kartu?

- Mano brolis yra studentas, šiuo metu atlieka praktiką. Kaip ir aš, dirba restorane. Užsiima sportu. Kažkada seniai mokykloje mums teko uždainuot kartu Enrikės Iglesijo (Enrique Eglesias) dainą „Hero“ ir tai buvo vienintelis mūsų abiejų pasirodymas scenoje. Sulaukėm nemažai plojimų, tikrai nelikom nušvilpti. O šiaip namuose kartais padainuojame. Mano broliui tai labiau kaip hobis, bet jis visada pusiau juokais, pusiau rimtai sako, kad reikėtų kurti duetą, nes žmonėms tai patiktų ir mano, kad galėtume kaip ir „Jedward“ dvyniai važiuoti į „Euroviziją“. Šiaip nežinau, kaip bus ateityje, gal ir užlipsim į sceną kartu, bet kol kas kelio į savęs atradimą scenoje ieškau aš vienas.

- Esate išbandęs daugybę meno ir sporto sričių. Ar jau jaučiatės atradęs save?

- Tikrai taip. Seniai jau žinojau, kad mano vieta scenoje, pramogų pasaulyje. Mane scena įkvepia ir žavi.

- Ar jau pasidarėte deimanto formos tatuiruotę? Kaip kilo mintis ją pasidaryti, gal turite daugiau tatuiruočių? Galbūt taip žymite svarbiausius savo gyvenimo įvykius?

- Dar nepasidariau, bet jau greit ji puoš mane. Mintis kilo rudens pradžioje, norėjau tatuiruotės, kuri kažką reikštų ir nebūtų tiesiog paprastas piešinys ant kūno. Nusprendžiau pasidaryti deimanto formos piešinį ant kūno, nes deimantas man ypatingumo, tvirtumo, unikalumo ir amžinumo simbolis, taip pat asocijuojasi su tobulumu. Kol kas tai bus pirmoji mano tatuiruotė.

- Kaip manote, kas lemia sėkmę ir populiarumą?

- Nuoširdumas ir išskirtinumas. Šie du bruožai traukia žmones, nes jie visur, kaip ir pramogų pasaulyje, yra gan retoki. Taip pat svarbus darbštumas. Jei nori ką nors sužavėti, turi daug dirbti. Jei neišėjo, reikia tai daryti iš naujo, kol išeis. Aplink labai daug atlikėjų, tad, norint būti pastebėtam, reikia parodyti kažką naujo, visai netikėto, ko prieš tai dar nebuvo.

- Kas jus įkvepia? Kokios muzikos klausote?

- Mane įkvepia kiti žmonės. Daug naršau „Youtube“, kur galima rasti tikrai įspūdingai dainuojančių žmonių, ten stebiu dainavimo šou “X Factor“, „The Voice“, „American Idol“. Pastaruoju metu taip pat labiau pradėjau domėtis mada. „Pinterest“ tinklalapyje esu sukūręs tinklaraštį „Made in Lithuania“. Ten tikrai yra ką pažiūrėti ir galiu pasakyti, kad Lietuvoje pilna gražaus ir stilingo jaunimo. O muzikos klausau įvairios: popmuzikos, hiphopo, ritmenbliuzo, disko, „new disco“, hauso, „moombahton“ ir daug kitokios. O šiaip iš atlikėjų turiu du šiuo metu labiausiai žavinčius mane - tai Emeli Sande ir Sam Smith.

- Apie ką svajojate ir ko jums labiausiai trūksta gyvenime?

- Svajoju apie didžiąsias scenas, darbą su garsiais pramogų pasaulio žmonėmis. Apie dieną, kuri prasideda repeticijų salėje ir baigiasi scenoje. Taip pat turiu svajonę pradėti įrašinėti savo muziką ir girdėti ją per radiją. Dar viena iš svajonių - tai gyvenimas Niujorke. Tai mano svajonių miestas. Vien tik pagalvojus apie tai, pasidaro geriau, nuotaika pakyla.