Sudarkytų sielų "remonto" namai

Bandantys išsivaduoti iš priklausomybių klaipėdiečiai randa dvasios užuovėją labdaros ir paramos fondo "Agapao" reabilitacijos bendruomenėje, įsikūrusioje Šiaulių rajone, Romučių kaimo sodyboje.

Priklausomybės ligomis sergančių mūsų miesto gyventojų reabilitavimo paslaugą iš "Agapao" Savivaldybė perka nuo 2004-ųjų, kai atsisakė minties mieste ar jo apylinkėse įkurti savo reabilitacijos įstaigą. Reabilituotis siunčiami tik motyvuoti žmonės - suvokiantys savo priklausomybę ir pasirengę įgyti darbo įgūdžių, priimti psichologinę bei dvasinę pagalbą.

Šiemet sodyboje gyvena 23 žmonės. 17 jų priklausomi nuo narkotikų, kiti - nuo alkoholio, o kai kurie turi abi priklausomybes. Terapinėje bendruomenės aplinkoje nuo 12 iki 18 mėnesių turėtų gyventi septynetas klaipėdiečių. Mėnesiui vienam žmogui išlaikyti skiriama apie 1 500 litų, o jeigu jis dar mokosi profesijos - per 2 000.

Svarbu dvasia

Reabilitacijos centro gyventojai patys remontuoja apgriuvusį pastatą, prižiūri dešimties avių ir keturių kiaulių ūkį. Jie įsirengė sporto salę, patys šeimininkauja valgykloje, laisvalaikį leidžia meno terapijos kabinete. Socialiniai darbuotojai sakė, kad nėra režimo, tačiau dienotvarkės laikytis visiems privalu.

Įstaigos steigėjas ir vadovas Vladimiras Karpovas sakė, jog dauguma reabilitacijos centrų gali užsidaryti, nes gauna paramą tik iš europinių struktūrinių fondų, o reikalavimai keliami didžiuliai, kaip valdiškoms įstaigoms, kurias visiškai išlaiko valstybė.

"Reabilitacijos centrai nebūtinai turi būti panašūs į 3-4 žvaigždučių viešbučius, nes svarbiausia ne geriausios gyvenimo sąlygos, o tų centrų dvasia. Juose gyvenantys patys kuria savo gyvenimą ir artimą atmosferą. Kaip kitaip išmoks ir įpras dirbti žmonės, pas mus patekę iš gatvės ar kalėjimo. Verslininkų perimti reabilitacijos centrai atims galimybę 80 procentų žmonių pasikeisti, jie liks be teisės sugrįžt į visuomenę", - įsitikinęs ponas Vladimiras.

Jis yra evangelikų baptistų pastorius ir socialinis darbuotojas - stengiasi suderinti socialinę pagalbą ir dvasingumą.

"Priklausomybių ligų sudarkytus kūnus "remontuoja" ligoninėse, o mes stengiamės atstatyti sudarkytas sielas, pakeisti socialines ir dvasios vertybes. Esame gyvenimo mokykla. Naujo žmogaus suformavimo ciklas turėtų trukti apie trejus metus, tačiau pas mus vis dar ignoruojama adaptacija ir integracija. Centrą palikęs žmogus jau turi dirbti - mes padedame jiems susirasti darbą, palaikome ryšį, bet jam dar ilgą laiką reikalinga terapinė aplinka", - pasakojo pokalbininkas.

Prisikėlimai ir atkryčiai

Bendruomenė laiko pranašumu, kad kartu gyvena priklausomi nuo kvaišalų ir alkoholio žmonės, esą jie papildo ir "spaudžia" vieni kitus. Socialiniai darbuotojai pastebi, kad narkotikus vartojančių kūnai yra suirę, o galvos veikia kaip kompiuteriai, mat jie buvo pratę išgyventi iš vagysčių ir aferų, o geriantys yra darbštesni, linkę pinigus užsidirbti, ramesni ir nuolankesni.

Vieni kitus ragina laikytis higienos, jeigu norima išeiti į miestą ar paskambinti artimiesiems, sprendžia bendruomenė. Jeigu kuris jau keletą dienų iš eilės kalba apie narkotikus, ne skundimu, o pagalba laikoma, kad draugas apie tai pasakytų kitiems. Kad ir kaip būtų "arti" socialiniai darbuotojai ar centro savanoriai, bendruomenės nariai geriausiai atpažįsta manipuliuotojus.

Jeigu narys grįžta apsvaigęs, turi palikti centrą, nebent itin nuoširdžiai atgailauja - tai nusprendžia kiti nariai. Yra galimybė sugrįžti, tačiau tuomet už paslaugą moka patys. Štai už vieną klaipėdietį dalį sumoka mama, kitą - baptistų bažnyčios nariai.

Rytas prasideda prausimusi, mankšta, po pusryčių vyksta pirmasis "ratas", kurio metu skaitomas Dievo žodis, kalbamasi apie problemas, sprendžiami ginčai ir nesusipratimai. Vėliau tvarkomasi namuose, dirbama ūkyje. Paskui vyrai susitinka su psichologe ir socialine darbuotoja individualioms ir grupinėms konsultacijoms, vėl dirba, valandą sportuoja, o po arbatėlės vyksta darbas pagal 12 žingsnių programas, skiriamos individualios užduotys.

Būtina dienos dalimi laikomas Dievo šlovinimas giedant psalmes. Net ir laisvalaikis suplanuotas - stengiamasi neleisti laiko tuščiai, vertinti jį, struktūrizuoti. Aktyvūs bendruomenininkai yra skatinami laisva diena ar panašiai.

Vyrai iki šiol mokėsi autošaltkalvių ir suvirintojų, o nuo Naujųjų metų galės įgyti ir statybininko profesiją.

Centro vadovas suteikė vilties, jog pasveikti įmanoma. Sakė, kad, jo žiniomis, blaiviai gyvena net 30 proc. buvusių "įnamių". Apie 40 proc. atvyksta vėl, o apie likusius nežinoma nieko. Dalis pakeitusių gyvenimą išvyko į Londoną ir padirbę paprastus darbus šiandien yra verslininkai, kai kurie - pasiturintys. Išvykėliai lanko Londono bažnyčią, ten sielovadai yra net lietuvė pastorė.

Kol kas bendruomenėje gyvena vieni vyrai, tačiau pastorius planuoja ateinančiais metais įkurti adaptacijos centrą arba komuną, kad žmogus galėtų gyventi su žmona, turinčia tą pačią problemą. Steigiama platforma ir ŽIV infekuotiesiems.

Metas keltis ir gyventi

Paklausus apie didžiausią svajonę, vienas vaikinas atsakė: "Išlikti blaiviam. Ir kada nors tapti seneliu savo anūkams."

Jis pasakojo, kad čia pirmiausia mokomasi atleisti sau, nieko nekaltinti dėl priklausomybės.

"Jeigu klausiate, kiek prie mūsų nuopuolio "prisidėjo" tėvai, tai kai kurių mūsų gimdytojai gerdavo, kiti jų neturi, trečius mušdavo ir bausdavo, net nepaaiškinę, už ką. Neleido reikšti savo nuomonės ir jausmų, menkino, buvo per daug valdingi arba visiškai abejingi", - sakė vaikinas.

Beje, ir centre svečiavęsi psichikos sveikatos specialistai akcentavo, kad prevencija reikalinga ne tik paaugliams, bet ir jų tėvams, kurie net ilgai nepastebi, kad vaikas įniko į priklausomybę sukeliančias medžiagas.

"Malonumas susileisti kvaišalų ir euforija trunka neilgai, po to tik kančia ir ieškojimas, kur jų gauti. Priklausomybė yra šlykščiausia vergovė, ne tik kūnas virsta "vaikščiojančia avarija", bet už šeimą, už viską gyvenime svarbiau tampa nevaldomas poreikis kvaišintis. Tu nebepriklausai žmonių visuomenei - priklausai kažkokiam užribio pasauliui. Aš reabilitacijos centre pirmą kartą, bet likimo draugai čia jau šeštą, septintą kartą.

Per devynerius metus sugrioviau sau gyvenimą, buvau papuolęs į komą, tačiau vis nebuvau "atsikaifavęs". Pagaliau noriu pasveikti, esu dar jaunas, noriu turėti šeimą. Turi patikėti aukštesne jėga, kad ji gali tau padėti. Aišku, padeda psichologai ir bendruomenė, bet labiausiai keičia Dievo žodis. Išbuvęs blaivus keturis mėnesius, gauni leidimą susitikti su mergina, o po pusės metų - išeiti visai parai. Dabar jau galiu visiškai atsiverti, nebejausti kaltės, galiu susitaikyti su tuo, ko nebegaliu pakeisti ir žinau, ką pakeisti galiu ir privalau", - sakė pokalbininkas.

Ivona ŽIEMYTĖ