Stivenas Hokingas: "Aš nebijau mirti. Bet ir neskubu"

Mylinčios žmonos Džeinės kantrybė ir globa įgalino jį tapti ryškiausia 20 a. antrosios pusės mokslo asmenybe. Jungtinės Karalystės karališkosios mokslo bendruomenės ir JAV Nacionalinės mokslų akademijos narys, aistringai paniręs į kosmologiją, jau pusę šimtmečio serga mirtina liga, nuo kurios paprastai žmonės miršta per penkerius metus. Beveik visiškai paralyžiuotas jis skaito paskaitas, rašo knygas, dalija interviu ir nesiruošia "išeiti į pensiją".

Sausio 8 d. fizikui Stivenui Hokingui (Stephen Hawking) sukaks 72 metai.

Protingi ir ekscentriški

Stivenas Viljamas Hokingas (Stephen William Hawking) gimė 1942 metų sausio 8 d. Oksforde (Didžioji Britanija), Frenko (Frank) ir Izobelės (Isobel) Hokingų šeimoje.

Nors nebuvo turtingi, abu Stiveno tėvai mokėsi Oksfordo universitete. Frenkas studijavo mediciną, Izabelė - filosofiją, politiką ir ekonomiką. Jiedu susitiko Hampstedo medicinos tyrimų institute, kuriame abu dirbo, prasidėjus II pasauliniam karui.

Hokingas turi dvi jaunesnes seseris Filipą ir (Philippa) Merę (Mary) bei įvaikintą brolį Edvardą (Edward).

1950 m., kai Stiveno tėvas tapo Nacionalinio medicinos tyrimų instituto Parazitologijos skyriaus vadovu, šeima išsikraustė į Sent Olbainsą (Hartfordšyras).

Hokingų šeima kukliai gyveno dideliame, tačiau griūvančiame name, kuriame karaliavo chaosas. Aplinkinių jie buvo laikomi labai protingais ir kiek ekscentriškais žmonėmis. Tėvai ypač daug dėmesio skyrė savo ir vaikų lavinimui. Net valgoma šiuose namuose buvo tyliai skaitant knygas.

Kai šeimos galva išvykdavo dirbti į Afriką, likusieji laiką leisdavo Maljorkoje (Ispanija) pas motinos draugę ir jos vyrą poetą Robertą Greivą (Robert Graves).

Nuo 1951 m. Stivenas metus mokėsi Redleto mokykloje (Radlett School), nuo 1952 m. - Sent Olbainse.

Tėvas norėjo, kad 13-metis Stivenas patektų į prestižinę Vestminsterio mokyklą (Westminster School), tačiau per pačius egzaminus, kurie laikomi stipendijai gauti, šis susirgo. Šeima negalėjo pati finansuoti mokymosi šioje mokykloje, todėl berniukas liko Sent Olbainse.

Nors mokykloje jį pravardžiavo Einšteinu, Hokingo pažymiai nebuvo geri. Laikui bėgant ryškėjo jaunuolio polinkis į mokslinę tematiką.

Nors tėvas norėjo, kad jis taptų gydytoju, 1959 m. septyniolikmetis Hokingas įstojo į Oksfordo universitetą studijuoti matematikos. Pirmus metus jautėsi čia vienišas ir nuobodžiavo. Netrukus matematiką metė, vėl perlaikė egzaminus stipendijai gauti ir pasirinko fiziką bei chemiją.

1962 m. įstojo į Kembridžą tęsti studijų kosmologijos srityje, tačiau pirmaisiais metais jautėsi nusivylęs. Tuo metu ėmė trikti sveikata: kalba tapo neaiški, eidamas klupčiojo. Šiuos Stiveno pokyčius pastebėjo šeima, kai jis grįžo namo Kalėdų atostogų.

Mirtina diagnozė

Tėvams inicijavus medicininius tyrimus, Stivenas galiausiai išgirdo diagnozę: amiotrofinė lateralinė sklerozė (ALS). Tai progresuojanti neurodegeneracinė liga, kuri veikia smegenų ir stuburo nervų ląsteles. Motoriniai neuronai iš smegenų siunčia signalus į stuburo smegenis, o iš ten - į viso kūno raumenis. Sergant ALS, jie nyksta, ir smegenys nebegali inicijuoti bei kontroliuoti kūno raumenų, todėl prarandamas valingas raumenų judėjimas. Vėlesnėse ligos stadijose pacientus ištinka visiškas paralyžius.

21 metų Hokingą gydytojai įspėjo, kad jo gyvenimas netruks ilgai: gal tik dvejus, daugiausiai - penkerius metus. Stivenas paniro į depresiją ir nebematė prasmės toliau mokytis.

Tuo pat metu Hokingas bendravo su sesers drauge Džeine Vaild (Jane Wild), su kuria susipažino prieš pat išgirstant mirtiną diagnozę. Vėliau mokslininkas teigė, kad būtent ji įkvėpė jam noro kautis už gyvenimą.

Nors greitai Hokingas nebegalėjo vaikščioti be atramos ir aiškiai kalbėti, jis su entuziazmu kibo į mokslinį darbą ir 1965 m. apsigynė disertaciją visatos kilmės tema.

1965 m. liepą Stivenas vedė Džeinę. Pora kartu išgyveno 26 metus.

Pirmieji santuokos metai nebuvo lengvi: Džeinė Londone gynėsi filosofijos daktaro disertaciją, Stivenas skaitė pranešimus fizikų konferencijose JAV. Pora neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, dažnai būdavo atskirai.

1967 m. gegužę gimė sūnus Robertas.

7-ojo dešimtmečio pabaigoje Hokingo fizinė negalia paūmėjo. Jis ėmė vaikščioti su ramentais ir nebegalėjo skaityti paskaitų. Tačiau, būdamas atkaklus ir nepriklausomo charakterio, atsisakė bet kokių nuolaidų, taikomų dėl jo invalidumo.

Džeinės žodžiais, buvo be galo sunku įtikinti Stiveną atsisėsti į invalido vežimėlį. Liga šį draugišką ir sąmojingą mokslo žmogų padarė šiurkštų ir atsiribojusį nuo kolegų.

Kembridžo profesorius

1970 m. Džeinei ir Stivenui gimė dukra Liusi (Lucy).

Stiveno invalidumas lėmė, kad visi šeimos rūpesčiai gulė ant Džeinės pečių. Tuo tarpu jis pats visiškai atsidavė apmąstymams ir tęsė savo mokslinę veiklą.

1974 m. Hokingas tapo jauniausiu Karališkosios bendrijos nariu.

1975 m. sugrįžo į Kembridžą kaip lektorius. Tuo metu susidomėjimas juodosiomis skylėmis pasiekė apogėjų, jo akademiniai darbai sulaukė pripažinimo, mokslininkas buvo apdovanotas daugybe premijų ir medalių.

1976 m. buvo apdovanotas Alberto Einšteino medaliu bei gavo Oksfordo universiteto daktaro laipsnį.

1979 m. balandį šeima susilaukė trečios atžalos - sūnaus Timočio (Timothy).

1979 m. tapo Taikomosios matematikos ir teoretinės fizikos katedros vadovu Kembridžo universitete (prieš 300 metų šiai katedrai vadovavo Izaokas Niutonas). Jam buvo paskirtas Luko matematikos profesoriaus vardas - vardinė profesūra, viena prestižiškiausių akademinių pareigybių pasaulyje, įkurta dar 1663 m. anglų politiko ir dvasininko Henrio Luko (Henry Lucas), Kembridžo auklėtinio ir parlamento (1639-1640) nario. H. Lukas universitetui paliko savo asmeninę biblioteką (4 tūkst. knygų) ir žemę, kuri davė 100 svarų sterlingų kasmetinio pelno, - visa tai buvo skirta matematikos profesoriaus pareigybei finansuoti.

8-ojo dešimtmečio pabaigoje Hokingo kalba pablogėjo: jį galėjo suprasti tik šeimos nariai.

Paliko žmoną

1985 m., kai Šveicarijoje rašė savo bestselerį "Trumpa laiko istorija", Hokingas pasigavo kvėpavimo takų infekciją ir susirgo plaučių uždegimu. Jo būklė tapo labai sunki, galiausiai ištiko koma. Šveicarų gydytojai nematė išgyvenimo galimybių ir patarė Džeinei išjungti vyro gyvybę palaikantį aparatą. Tačiau žmona nesutiko ir, kategoriškai pareikalavus, Hokingas buvo pergabentas į Kembridžo ligoninę. Čia jam buvo atliktos kelios operacijos ir pašalinta trachėja. Nuo to laiko Stivenas visiškai nebegalėjo kalbėti.

9-ojo dešimtmečio viduryje Džeinė užmezgė romantiškus santykius su artimu šeimos draugu vargonininku Džonatanu Heleriu Džonsu (Jonathan Hellyer Jones), su kuriuo ji susipažino dar 1977 m., kai pradėjo lankyti bažnyčios chorą. "Mano vyras buvo pasiruošęs neprieštarauti tokiai situacijai tol, kol aš jį mylėsiu", - viename iš interviu sakė moteris. Pasak jos, jiedu su Heleriu neardė šeimos ir jų santykiai ilgą laiką buvo platoniški.

Stiveno ir Džeinės santuoka ilgus metus tvėrė didžiulę įtampą. Be to, kad šeima visą laiką gyveno kartu su slaugytojomis ir asistentais, jiedu nesutarė ir dėl pasaulėžiūros. Hokingas žmogaus gyvenimą aiškino vien mokslo terminais, o Džeinė laikėsi krikščioniškų pažiūrų. Viename iš interviu moteris taip apibūdino savo misiją Stiveno gyvenime: "Mano vaidmuo - pasakyti jam, kad jis nėra Dievas."

9-ojo dešimtmečio pabaigoje Hokingas pasakė Džeinei, kad palieka ją dėl kitos moters - slaugės Elainos Meison (Elaine Mason). Jis išvyko iš šeimos namų.

1995 m. pavasarį mokslininkas oficialiai išsiskyrė su Džeine ir jau rudenį vedė Elainą. "Tai nuostabu - aš vedu moterį, kurią myliu", - pareiškė jis. Tačiau Stiveno artimiesiems ir kolegoms jo vedybinis gyvenimas netrukus ėmė kelti nerimo. Jie teigė, kad vyras yra socialiai izoliuotas ir galimai patiria fizinį smurtą. 2000 m. policija pradėjo tyrimą, tačiau netrukus nutraukė, nes mokslininkas atsisakė pateikti skundą.

2006 m. Stivenas ir Elaina tylomis išsiskyrė.

Turi įvairių planų

Po skyrybų Hokingas atnaujino santykius su pirmąja žmona Džeine, savo vaikais ir anūkais.

2007 m. pasirodė pataisyta Džeinės knyga "Kelionė į begalybę. Mano gyvenimas su Stivenu".

Tais pačiais metais mokslininkas su dukra išleido knygą vaikams "Džordžas ir Visatos paslaptys" ("George's Secret Key to the Universe") - detektyvą, kuriame narpliojamos intriguojančios planetų, kometų, juodųjų skylių paslaptys. Knygos tęsiniai pasirodė 2009 ir 2011 metais.

2007 m. Hokingas išbandė nulinės gravitacijos sąlygas. Tikisi tai padaryti ir kosmose, britų milijardieriaus Ričardo Brensono (Richard Branson) kompanijos erdvėlaivyje.

Hokingas yra pareiškęs, kad Visata reglamentuojama ne Dievo, o mokslo įstatymų. "Galbūt šiuos įstatymus paskelbė Dievas, bet Dievas nesikiša tam, kad juos laužytų".

Mokslininkas mano, kad žmogus per ateinančius 200 metų turi apgyventi kosmosą, antraip žmonija neišliks.

Nors valdo tik dešinės rankos pirštus ir gali judinti skruostus, Hokingas daug keliauja ir turi galybę planų ateičiai. Jis bendrauja su kompiuterio pagalba: pirštais parenka reikalingus žodžius iš tų, kurie šviečia kompiuterio monitoriuje, iš žodžių formuojasi sakinys - jį ir ištaria kompiuterio kalbos sintezatorius. Taip Hokingas skaito ir paskaitas universitetuose.

Interviu leidiniui "The Guardian" fizikas neseniai pareiškė nebijąs mirties. "Aš nebijau mirties, bet mirti neskubu. Dar turiu daugybę reikalų."

Šiuo metu Hokingas išbando naują prietaisą, kuris, tikimasi, stebėdamas jo smegenų veiklą, galėtų vaizdinius transformuoti į kalbėseną. To mokslininkui prireiks, kai jis nebegalės kontroliuoti savo skruostų.

LIGA. Stivenas Hokingas jau 50 metų serga nepagydoma ir nuolat progresuojančia liga, kuri nuo pat pradžių jam pranašavo greitą mirtį. Nepaisant to, jis pusšimtį metų aktyviai užsiima moksline veikla, skaito paskaitas, rašo knygas, turi tris vaikus, dukart vedė ir dukart išsiskyrė.

Citatos

Manęs dažnai klausia, kaip aš jaučiuosi sirgdamas amiotrofine lateraline skleroze. Atsakau: nekaip.

Gyvenimas būtų visiškai tragiškas, jeigu nebūtų toks įdomus.

Visą savo gyvenimą jaučiau aistrą tiems svarbiausiems klausimams, su kuriais mums tenka susidurti, ir bandžiau rasti į juos mokslinius atsakymus. Galbūt todėl pardaviau daugiau knygų apie fiziką nei Madona apie seksą.

Didžiąją dienos dalį mąstau apie moteris. Jos - absoliuti mįslė.

Gal aš ir neblogas, bet ne Einšteinas.

Neturiu žalio supratimo, koks mano IQ. Tuo domisi tik nevykėliai.

Mano balso sintezatorius kalba su amerikietišku akcentu. Seniai supratau, kad amerikiečių ir skandinavų akcentai labiausiai įkaitina moteris.

Vaikystėje labiausiai mėgau mokslinę fantastiką. Dievinau Žiulį Verną.

Iš visų dovanų labiausiai mane džiugino prisukamas traukinukas, kurį tėtis parvežė iš Amerikos 1946 m. Tuo metu Britanija negamino žaisliukų.

Kad taptum mokslininku, nebūtinai turi būti kuo nors ypatingas. Pakanka domėtis mokslu ir suprasti matematiką.

Vienintelis mano vyresnysis sūnus Robertas domisi mokslu. Jis programuotojas, dirba "Microsoft". Dukra Liusi - žurnalistė, studijuoja prancūzų ir rusų kalbas. Mano jaunėlis Timas universitete studijuoja prancūzų ir ispanų. Aš dar turiu anūką Viljamą, kuris neseniai išmoko kalbėti, bet jau pametęs galvą dėl kompiuterių.

Mokykloje labiausiai nemėgau prancūzų kalbos.

Vyresnėse klasėse panorau labiau gilintis į matematiką ir fiziką; turėjau labai gerą matematikos mokytoją - misterį Tatą. Be to, tada įrengė naują matematikos kabinetą. Bet mano tėtis buvo įsitikinęs, jog matematikas negaus darbo, nebent mokytoju. Jis norėjo, kad tapčiau gydytoju, tačiau manęs visiškai nedomino biologija.

30 metų aš dirbau matematikos profesoriumi Kembridžo universitete. Per tą laiką sprendžiau pačias įdomiausias užduotis - pavyzdžiui, kas vyksta juodųjų skylių viduje arba kaip atsirado Visata.

Aš pasirinkau tokią profesiją, nes norėjau sužinoti, kaip sudaryta Visata. Mano tikslas paprastas: aš noriu suprasti Visatą ir kodėl mes čia.

Einšteinas niekada nepripažino kvantinės mechanikos dėl jai būdingo atsitiktinumo elemento. Jis sakė: "Dievas nežaidžia kauliukais." Jis buvo dukart neteisus. Juodosios skylės rodo, kad Dievas ne tik žaidžia kauliukais, bet net mėto juos ten, kur niekas negali pamatyti.

Aš netikiu Dievo kaip asmenybės. Šį žodį vartoju turėdamas galvoje Gamtos įstatymus. Netikiu, kad Dievas-asmenybė gali kištis į Gamtos įstatymus ir juos laužyti.

Pastebėjau, kad net ir tie žmonės, kurie mano, jog viskas nulemta iš anksto, apsidairo prieš pereidami gatvę.

Fizikos dėsniai neturi jokių asmeninių ypatumų.

Niekas negali ginčytis su matematikos teorema.

Visata - kaip pripūstas kamuolys: visi jos paviršiaus taškai vienodi.

Gera žinia: mūsų Saulė gyvuos dar penkis šešis milijardus metų.

Kol kas mes neradome būdo, kaip bendrauti tarp visatų. Gal niekada ir neišmoksime keliauti iš vienos į kitą, bet galbūt ateityje sugebėsime nusigauti iki kitų Saulės sistemų mūsų galaktikoje. Kol kas mums nepasiekiamos kelionės tokiais atstumais, betgi visai neseniai niekam į galvą negalėjo šauti, kad žmogus atsidurs Mėnulyje!

Tarp išties stulbinamų 20 pastarųjų metų atradimų - daugybės planetų kitose žvaigždžių sistemose, panašiose į mūsų saulės sistemą, atradimas. Per pastaruosius metus astronomai atrado beveik 900 tokių planetų, vadinasi, didėja tikimybė, kad viena iš jų pasirodys esanti panaši į mūsų Žemę.

Žmonėms patinka galvoti, kad jeigu gyvybė radosi Žemėje, tai ji galėjo rastis ir kitur. Tačiau Žemė - visiškai ypatinga vieta, taigi galimas daiktas, kad mūsų sudėtinga biosfera tikrai unikali, kad mes - vienintelė protinga gyvybės forma visoje šioje didžiulėje Visatoje.

Anksčiau tikėjau ekstrasensoriniais gebėjimais, nes buvo eksperimentinių įrodymų, kad jie egzistuoja: priešais žmones vieną po kitos dėdavo užverstas kortas, ir jie atspėdavo daugiau kortų, nei galima tikėtis pagal tikimybių teoriją. Paskui perskaičiau šių eksperimentų kritiką, kuri įrodo, kad jeigu eksperimentas atliekamas griežtomis sąlygomis, kai nėra jokios galimybės sukčiauti, tų rezultatų ir nebelieka. Nėra patikimų įrodymų, kad egzistuoja aiškiaregystė arba teleportacija. Tai prieštarauja fizikos dėsniams.

Man regis, kompiuterių virusus reiktų vertinti kaip gyvybės formą. Tai daug pasako apie žmogaus prigimtį: vienintelė gyvybės forma, kurią sugebėjome sukurti iki šiol, yra tik griaunamoji. Mes kuriame gyvybę į save panašią.

Kad Visata tinkama gyventi, dar neįrodo, kad ji buvo tam sumanyta.

Mokslinė fantastika kaitina vaizduotę, tačiau moksliniai faktai stulbina labiau. Mokslinė fantastika nė neįsivaizdavo tokių dalykų kaip juodosios skylės.

Sudėtingiausia problema, su kuria susidūrė žmonija, - tai jos agresyvūs instinktai. Kadaise jie buvo reikalingi išgyventi ir įsispaudė mūsų galvose genetiškai. Dabar su visais savo atominiais ginklais nebegalime laukti, kada evoliucija padės mums atsikratyti agresyvių instinktų. Manau, kad mums teks pasinaudoti genų inžinerija.

Nesu tikras, kad žmonijos rasė išsilaikys dar bent tūkstantį metų, jeigu neras galimybės apgyventi kosmoso. Yra daugybė variantų, kaip gali žūti trapi gyvybė šioje mažytėje planetoje.

Aš optimistas. Mes tikrai pasieksime žvaigždes.

Kur yra gyvybė, yra ir viltis.

S. Hokingo knygos: "Trumpa laiko istorija", "Juodosios skylės ir jaunos visatos", "Pasaulis riešuto kevale", "Džordžas ir Visatos paslaptys", "Didysis projektas".
TV mokslo populiarinimo filmai, kuriuose dalyvavo S. Hokingas: 6 serijų "Stiveno Hokingo Visata", 3 serijų "Į Visatą su Stivenu Hokingu".

Parengė Aras MASIULIS