Stipresnė už vėją

Dabar ji gyvena su gerokai jaunesniu už save vyru, augina keturis vaikus ir teigia esanti pats laimingiausias pasaulyje žmogus.

Visi mano keturi vaikai yra nuo skirtingų vyrų. Na, galiu pasakyti tiek, kad anksčiau gyvenimas tikrai nesisekė.

Pirmasis mano vyras žuvo. Antrasis buvo alkoholikas. Jis mane mušdavo, netgi nėščią. Šeimyninių barnių metu nukentėdavo ir vaikai.

Aš jį palikau ir su dviem vaikais grįžau pas mamą. Vyrui palikau ir visą savo turtą.

Kai grįžau pas mamą, teko visiems gyventi mažame kambaryje, o miegoti vienoje dvigulėje lovoje.

Vėliau kelerius metus draugavau su dar vienu vyru, trečiojo mano vaiko tėvu. Man reikėjo pagimdyti dar vieną vaiką.

Man buvo diagnozuotas krūties vėžys. Važiavau į Plungę gydytis pas dabar jau labai gerai žinomą aiškiaregę Leną Lolišvili. Ji tada kažkokioje sanatorijoje nuomojosi patalpas.

Pas ją gydžiausi visą mėnesį. Teko kalbėti visokias maldas, man ant krūtinės dėjo tualetinį popierių, gydymui naudojo ir vandenį.

Sanatorijoje buvo ir kažkokia močiutė. Kadangi aš atsisakiau, kad gydytojai man darytų hemoterapiją, ši močiutė pasiūlė man pasigimdyti vaiką. "Vis tiek nieko neprarasi. Rizikuok", - sakė ji.

Po gimdymo man visi gumbai krūtinėje dingo.

Be to, Lena Lolišvili išgydė mano dukrą, kuriai tuo metu buvo dešimt metų. Jai ant kojų augo kažkokie gumbai. Po gydymo vandeniu, tualetiniu popieriumi - jų nebeliko.

Jau penktus metus gyvenu su 12 metų jaunesniu už save vyru Andriumi. Tikriausiai nėra laimingesnio žmogaus nei aš dabar. Galėčiau net išeiti į gatvę ir garsiai šaukti, kad aš esu labai laiminga.

Iš tikrųjų, pradžioje buvo labai sunku gyventi kartu. Tik pradėjus draugauti nepasisekė mano verslas. Turėjau kavinę, į kurią buvau investavusi visas savo santaupas. Bankrutavau. Likau be santaupų, tik su didelėmis skolomis.

Dabar jau atsistojome ant kojų, atidavėme ir skolas.

Aš tikrai nejaučiu jokio amžiaus skirtumo. Jis protingas, pripratęs nuolat bendrauti su vyresniais žmonėmis.

Taip pat jei ne jaunesnis mano vyras, tai aš tikrai jausčiausi ir gal net atrodyčiau senesnė. Dabar dėl jo net stengiuosi sulieknėti. Galbūt ir su vaikais bendrauju artimiau tik dėl to, jog mano vyras yra jaunesnis.

Susipažinom per Šv. Velykas. Tuo metu buvau viena, o draugai, kad neliūdėčiau, atvedė man savo draugą. Niekas nesakė, kiek jam metų. Be to, jis tikrai atrodė vyresnis. Kiek man metų, nežinojo ir Andrius.

Tikrąjį vienas kito amžių išsiaiškinome tik po kiek laiko. Sužinojusi, kad jam tik dvidešimt metų, aš dar ilgai jaučiau kaltę.
Mane peikė ir draugai, giminės. Visi ragino nedraugauti su jaunesniu, o susirasti vyresnį ir turtingesnį vyrą. Tačiau aš nusprendžiau pabandyti, ir nesuklydau.

Turiu keturis nuostabius vaikus. Vyriausiajam sūnui Kęstučiui greit sueis devyniolika, dukrai Ritai yra septyniolika, kitai dukrai Eglutei - septyneri, na, o jauniausiam sūnui Aurimui - vieneri metukai.

Santykiai su vaikais yra itin geri ir artimi. Aš - jų, o jie - mano geriausi draugai, ypač vyriausioji duktė Rita.

Mes viena nuo kitos nieko neslepiam. Galime šnekėti apie viską - apie jos draugus, apie ją, apie mane, ir net apie tai, koks lovoje yra mano vyras.

Vaikai gerai sutaria ir su Andriumi. Vadina maitintoju. Galbūt vaikai šiek tiek jo privengia. Tačiau juk jis vis dėlto yra vyras.

Nepalūžti stengiausi dėl vaikų. Ir dėl savęs.

Taip pat mano stiprybė ir užsispyrimas paveldėtas iš tėvo. Jis, būdamas 45 metų, be to, aklas, baigė Klaipėdos konservatoriją. Aš 10-ies metukų jį vedžiodavau į sesijas.

Dabar žadu kartu su dukra, kuri po metų baigs vidurinę mokyklą, stoti į universitetą ir įsigyti aukštąjį išsilavinimą.

Galbūt tada, pabaigusi mokslus ir įgijusi išsilavinimą, kartu su vaikais pradėsiu šeimyninį verslą. Bus matyti.

Man 36 metai, ir tikrai nemanau, kad man jau per vėlu mokytis. Aš nenoriu nuleisti rankų ir visą likusį gyvenimą plauti indus. Kiekvieną kartą pradėjusi savo verslą, atsiduriu aklavietėje. Man trūksta žinių.

Gyvenime daug kuo verčiausi. Kai kas sekdavos, kai kas ne. Buvo visko - gaminau baldus, kepiau šašlykus, vairavau taksi automobilį, prekiavau pigiais drabužiais, gabendavau automobilius iš Maskvos ir kita.

Dar būdama jauna pardavinėjau ir vaflius.

Visą naktį juos kepdavau, o dienos metu pardavinėdavau. Po to iškart pinigus nešdavau į taupomąją kasą.

Taip būdama tik devyniolikos metų sutaupiau pinigų ir nusipirkau pirmąjį savo automobilį, už kurį sumokėjau net keturis tūkstančius rublių.

Man tikrai niekas nepadėjo.

Automobilį įsigijau už vaflius.

Na, o dabar dirbu virėja. Tačiau duodu žodį, kad čia dar ne pabaiga.

Jau sakiau, kad visą likusį gyvenimą indų tikrai neplausiu.