Steponas Januška: "Laimė labiausiai priklauso nuo to, ką tu veiki gyvenime"

APIE SAVE. Kai manęs klausia, kas esu - aukštaitis, žemaitis ir panašiai, atsakau, kad esu lietuvis. Tėvas buvo iš Kelmės rajono, tai yra Žemaitijos, mama - iš Aukštaitijos, Radviliškio rajono. Gimiau Tytuvėnuose. Kai iš Tytuvėnų atsikraustėme į Jurbarką, mano klasiokai juokdavosi iš manęs ir sakydavo, kad aš stipriai žemaičiuoju.

APIE PRAVARDES. Jos buvo labai nerimtos ir trumpalaikės, aš jų net neprisimenu. Draugai kartais primena, pameni, tave vadinom "Razinu", "Razina". Jiems mano vardas asocijavosi su Rusijos valstiečių sukilimo vadu Stepanu Razinu.

APIE SESERIS IR BROLĮ. Šeimoje iš vaikų buvau vyriausias. Turiu dvi seseris Nelę ir Dianą bei brolį Gintautą, kuris šiuo metu gyvena Vilniuje.

DUOMENYS. Mano ūgis metras septyniasdešimt, svoris septyniasdešimt, nešioju 41 dydžio avalynę, akių spalva - ruda.

APIE ŽMONĄ. Su būsimąja žmona susipažinau studijų metais badmintono treniruotėje. Prie mūsų prisijungė grupelė jaunų studenčių. Viena iš jų ir buvo Rima. Pradžioje aš buvau jos mokytojas. Jau po dviejų mėnesių draugystės pasakėme, kad esame skirti vienas kitam. Ir ta pažintis trunka jau 36 metus.

APIE SŪNŲ. Arnui - 32 metai. Jis šiuo metu dirba kelionių agentūroje komercijos direktoriumi. Kol kas anūkų dar neturime.
KLAIPĖDIETIS. Į Klaipėdą gyventi atvažiavau baigęs 9 klasę ir šiandien save laikau tikru klaipėdiečiu, nes, mano nuomone, kokiame mieste didesnę gyvenimo dalį pragyveni, tai tuo ir tampi.

APIE POZITYVĄ. Pirmiausia reikia susikalbėti su savimi - tada lydės ir gera energija, ir pozityvios mintys.

APIE AVARIJAS. Esu patekęs į rimtą avariją ir mane išgelbėjo saugos diržai, nors tuo metu dar nebuvo privaloma juos užsisegti. Važiavome su žmona apie 110 kilometrų per valandą greičiu, buvo plikšala. Mus sumėtė, nuo kelio nulėkėme į arimus, kelis kartus vertėmės. Tie, kurie matė, vėliau sakė, kad mes atlikome ir salto, bet to nebeatsimename. Buvome suplanavę kelionę į Baltarusiją, bet 80 kilometrų nuo Klaipėdos mūsų kelionė ir baigėsi.

UŽ VAIRO. Dabar stengiuosi važiuoti atsargiai, bet važiuoju pagal aplinkybes. Laikausi nuostatos, kad greitis priklauso nuo eismo sąlygų, o ne nuo ženklo, kuris ten pastatytas. Dažnai piktinuosi, kai akivaizdžiai matau, kad greitis yra nepagrįstai apribotas. Kai perskaitau komentarus, kuriuose eismo įvykis įvyko, nes vairuotojas nepasirinko saugaus greičio, visada sakau: saugiausias greitis yra stovėjimas vietoje. Nėra greičio, kuris būtų saugus, nes gali ir atbuline eiga važiuodamas 5 kilometrų per valandą greičiu sukelti avariją, kurioje kažkas nukentės.

APIE AUTOMOBILIUS. Šiuo metu turime du automobilius. Abu su žmona jais dalinamės priklausomai nuo situacijos. Automobilį renkuosi labai reikliai. Esu sedano mėgėjas. Nepatina "hečbekai", "minivenai", nes visus juos esu išbandęs. Paprastai aš sėdu į automobilį, su juo pavažiuoju ir tada nusprendžiu, tinka jis man ar ne. Visais techniniais dalykais domiuosi vėliau. Šiuo metu važinėju su "Volvo" ir tai jau nebe pirmas šios markės automobilis. Esu juo labai patenkintas. Taip pat patinka padidinto pravažumo "Nissan", į kurį labai patogu lipti žiemą su kailiniais.

APIE LAIMĘ. Laimė labiausiai priklauso nuo to, ką tu veiki gyvenime. Tu privalai dirbti tą darbą, kuris tau patinka. Jei dirbi mėgstamą darbą - esi laimingas. Darni šeima - tai taip pat būtina laimės sąlyga.

APIE LAIKĄ. Studijų metais laisvo laiko būdavo kur kas daugiau, o dabar net išsimiegoti nebėra kada. Norėčiau, kad para turėtų keturiasdešimt aštuonias valandas.

APIE SAPNUS. Sapnuoju labai nedaug. Visada skeptiškai žiūriu į sapnininkus ir į žmones, kurie bando išsiaiškinti, ką reiškia vienas ar kitas sapnas.

APIE SPORTĄ. Pastaruoju metu labai daug sportuoju. Keturis kartus per savaitę po tris valandas žaidžiu badmintoną. Džiaugiuosi, kad Klaipėdos badmintono akademijoje susibūrė šaunus ir draugiškas bendraminčių kolektyvas. Man labai svarbi fizinė forma, nes esu artistas ir scenoje antsvoris man būtų nepalankus balsui, savijautai ir puikiam programos atlikimui. Jeigu koncertas tęsiasi apie dvi valandas, tai esu paskaičiavęs, kad per dvi koncerto valandas šokdamas "nubėgu" apie 10 kilometrų. Kartą užsidėjau žingsniamatį ir apstulbau pamatęs rezultatą.

VAIKYSTĖS SVAJONĖS. Mama sakė, kad būdamas ikimokyklinio amžiaus norėjau būti tankistu. Bet po to, kai buvau gal 11-12 metų amžiaus, pamačiau roko muziką grojančius vienuoliktokus ir sau pasakiau, kad kada nors norėčiau turėti grupę, su kuria gročiau tokią muziką.

APIE "STUDIJĄ". Grupės pavadinimas buvo sugalvotas kolektyviai. Pirminis variantas buvo "Studija Combo". Bet kultūros ministerijai šis pavadinimas užkliuvo ir liko tik "Studija".

MOKYKLOJE. Pirmoje ir antroje klasėje buvau vienas iš blogiausių mokinių klasėje. Buvau išdykęs. Mokytis sekėsi sunkiai. Ypač, kai reikėdavo skaityti. Tais laikais Tytuvėnuose visi buvome plikai nukirpti. Ir kuo buvai blogesnis mokinys, tuo sėdėdavai toliau nuo mokytojo. Aš sėdėdavau paskutiniame suole ir vieną kartą už bausmę buvau pasodintas į pirmą suolą, kartu su pirmūne. Tada rašiau darbą, kurį įvertino labai aukštu pažymiu - ketvertu, bet mokytoja nepatikėjo, sakė, kad nusirašiau. Trečioje klasėje, kai atsikėlėme į Jurbarką, viskas apsivertė aukštyn kojomis ir aš tapau labai geru mokiniu. Tada supratau, kaip daug kas priklauso nuo mokytojo.

APIE PLAUKUS. Kai atvažiavau mokytis į Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, pradėjau auginti ilgus plaukus. Kartais direktorius rytais atsistodavo prie durų ir su liniuote tikrindavo plaukų ilgį. Ilgus plaukus auginau iki to momento, kai reikėjo išeiti į armiją. Tada ir baigėsi jų era.

APIE TARNYBĄ. Pusantrų metų tarnavau Rygos orkestre ir vadinu tai antruoju universitetu.

APIE KELIONES. Labai patiko kelionės į Islandiją, Jungtinius Arabų Emyratus, Honkongą, Makao, JAV, Kanadą. Šiuo metu labiau važiuoju į poilsines keliones. Jeigu man pasiūlo pažintinę kelionę, aš visada suvokiu, kad po to man vėl reikės atostogų.

ATSIPALAIDAVIMAS. Mane labiausiai atpalaiduoja buvimas gamtoje. Ypač, kai esu vienas. Galiu visą dieną būti žvejyboje, nepagauti nė vienos žuvies, labai kantriai žiūrėti į plūdę ir, jeigu šiltas, geras oras, jaučiuosi nepaprastai gerai.

LAIMIKIS. Mano didžiausias laimikis buvo 2 kilogramų lydeka, kurią aš pats užsiauginau savo tvenkinyje.

APIE KŪRYBĄ. Beveik devyniasdešimt procentų savo atliekamų dainų pats sukūriau. Atlikdami populiarią pramoginę muziką stengiamės, kad joje slypėtų profesionalumo ženklai: įdomesnė melodija, instrumentuotė.

APIE PATARLES. Jas mėgstu dvi, bet dažnai nekartoju. "Nėr to blogo, kas neišeitų į gera!" ir "Atsarga gėdos nedaro!"

APIE GAMTĄ. Patinka būti gamtoje, prisiglausti prie medžio man yra svarbu. Man gražus lietuviškas miškas, ne džiunglės.

APIE KNYGAS. Man artima mokslinė fantastika. Savo laiku buvau surinkęs visą "Zenito" seriją. Kai kurias fantastines knygas vaikystėje esu skaitęs po keletą kartų. Šiuo metu skaitau Nabokovo "Lolitą", mėgaujuosi originalo kalba, kartais net sušunku iš susižavėjimo. Rusų kalba yra nepaprastai skambi, vaizdinga ir turtinga.

APIE INTERNETĄ. Jeigu jau prisėdu prie kompiuterio, tai dažnai save pagaunu, kad įsitraukiu į rašinius apie sandaras, apie Visatą, apie Žemę.

VIRTUVĖ man yra ta vieta, kur aš atsipalaiduoju nuo įtampos. Jeigu esu pavargęs po dviejų trijų dienų gastrolių įtempto grafiko, tai aš su džiaugsmu ateinu į virtuvę, užsirišu prijuostę ir galiu kelias valandas gaminti maistą. Tai man yra atsipalaidavimas. Galiu pagaminti kotletus, kepsnius, kugelį, įvairius blynus. Jų receptūra yra nusistovėjusi. Su žmona džiaugiamės, kad galime pasidalinti virtuve. Jeigu jinai pavargusi, tai aš galiu gaminti, jeigu aš - tada jinai. Man patinka obuoliai, uogos, gerai paruošti burokėliai, morkos, žali kopūstai. Mėgstu kinų virtuvę. Tragiškai nemėgstu visokių keptų kalafiorų, briuselinių kopūstų. Visa tai vadinu žalėsiais arba šienu.

APIE NUODĖMES. Gyvenu vieną kartą, todėl skaniai pavalgyti yra ta nuodėmė, kurią galiu sau leisti.

APIE KITUS. Labai nemėgstu istorijos. Net jeigu žiūriu filmą, kuriame aktorius vaidina tokį personažą, aš jį išjungiu. Nemėgstu psichinio nestabilumo. Nepatinka neapsisprendę žmonės.

APIE SAVE. Norėčiau būti didesnis darbomanas, kuriam niekada neišsenka baterijos. Turiu begales idėjų ir ne visada užtenka energijos jas įgyvendinti.

APIE PINIGUS. Man pinigai yra nepaprastai svarbus dalykas, kurio dėka esi labiau ar mažiau laimingas. Kad ir koks tu laimingas sėdėtum ant aukščiausio kalno ir medituotum, nemanyčiau, kad tai ir yra absoliuti laimė, nes kai turi pinigų, tai esi laisvas. O laisvė yra neatsiejama nuo laimės. Aš ne iš tų, kurie sako, ai, pinigai man nesvarbu.

APIE AUGINTINIUS. Auginom katę Nikę, kuri su mumis išgyveno 19 metų. Aš ją iki pat šios dienos laikau tikru šeimos nariu. Kai atsikraustėm į naują butą, jai tebuvo tik pusė metų. Kai persikėlėm gyventi kitur, Nikė praktiškai pragyveno naujojoje vietoje tik du mėnesius.

APIE STATYBAS. Šiuo metu gyvenu labai spartietiškai, kadangi Karklėje statome namą ir kai ateina šiltas metų periodas, ten praleidžiame labai daug laiko, o žiemą tenka praleisti mieste.

APIE POKŠTUS. Mėgstu juokauti ir krėsti visokius "bajerius", todėl tie, kurie su manimi bendrauja daug, visada žino, kad su manimi reikia kalbėti atsargiai, nes galiu nesuprantamai pajuokauti ir visada tam reikia būti pasiruošusiam.

APIE PAVYDĄ. Gal kai buvau paauglys ir kildavo pavydo dėl merginų, bet manyčiau, kad šiuo metu esu nepavydus. Manau, kad tarp atlikėjų yra daug pavydo ir noro kažką pagadinti, sumauti. Yra buvę, kad prieš koncertus kažkas ima ir sugadina gitarą ar kitą instrumentą.

SAVAITGALIUS, jeigu tik nekoncertuoju, stengiuosi praleisti gamtoje. Kai buvau paauglys, labai daug grybaudavau ir netgi žinodavau vietas, kur ateidavau ir kitais metais. Taip pat esu kruopštus ir kantrus uogautojas. Grybauti dabar einu labai retai, nes bijau erkių. Jos mane susiranda pačios. Užtenka tik užeiti į mišką ir būtinai parsinešu erkę.

APIE LIKIMĄ. Aš esu iš tų žmonių, kurie savo gyvenimą susitvarko patys, o ne laukia, kol likimas juos pastums į kairę ar į dešinę.

APIE GYVENIMO LAIKRODĮ. Kai pažiūri į praeitį, matai ne tik pliusus, bet ir minusus. O norisi patirti tik teigiamus dalykus. Todėl galbūt geriausiai būtų stabilizuoti tą laikotarpį, kurį dabar gyvenu.

KLAIPĖDA PO 100 METŲ. Norėtųsi, kad tai būtų klestintis uostamiestis su pratęstu uostu į jūrą, miestas persikeltų į vienaukščius pastatus, priemiesčiai išsiplėstų, centras išliktų toks pats, o daugiaaukščių rajonai pamažu turėtų išnykti. Man ateities Klaipėda neįsivaizduojama be naujos geros koncertų salės, be naujo Muzikinio teatro, be kelių skirtingų dramos teatrų, be šiuolaikiško kultūros centro, be naujo stadiono su slankiuoju stogu, be naujo lengvosios atletikos maniežo, be vandens sporto rūmų ir daugelio kitų svarbių dalykų. Danės upė turėtų būti sutvarkytais krantais ir tinkamais pasivaikščioti iki pat Mažojo Kaimelio. Taikos prospektu per visą Klaipėdą važiuotų tramvajus. Senamiestis būtų gyvas kiaurą parą...

AŠ UŽ TAI, kad būtų iš esmės pakeista meno ugdymo sistema Lietuvoje, galbūt sugražta į tą sistemą, kuri buvo prie sovietų. Nes jeigu atliktume apklausą, manau, dauguma Lietuvos menininkų sutiktų su tuo, kad tai buvo per daugelį dešimtmečių sėkmingai veikusi sistema, kuri dabar nepateisinamai sugriauta. Prie menininkų ugdymo sistemos sukūrimo ir puoselėjimo buvo prisidėję ir Stasys Šimkus ir Juozas Gruodis. Kiti mūsų korifėjai, muzikos pedagogai ir kompozitoriai.

ANGLŲ KALBA pasaulyje įgijo labai stiprias pozicijas. Siekdami kuo geriau mokėti angliškai, mes neretai pamirštame, kas mes patys esame? Toks įspūdis, kad mes save tuoj pradėsim vadinti angliškais vardais, pavardėmis ir pradėsim jaustis nepatogiai, jeigu kažkas pasakys, tai jūs iš Lietuvos?

APIE KULTŪRĄ. Mūsų valstybėje reikėtų sukeisti prioritetus ir mano manymu kultūrą pastatyti į pirmą vietą. Tada visai kitomis spalvomis pradėtų šviesti ir ekonomika ir politika.

PRIEVARTA atsiranda tada, kai atsiranda priešprieša. Kai 10-11 metų vaikai susivokia, kad jie gali pareikšti savo teises, tada, norint juos suvaldyti, reikalinga tam tikra prievarta. Jeigu mes pirmoje klasėje, arba darželyje žaidimo forma diegsime lietuvišką kultūrą, nacionalinius jausmus, vaikams šios vertybės bus įprastos ir natūralios. Bet jeigu mes jį nuo mažens "maitinsime" popsine muzika arba folklorines pasakas pakeisime moderniomis istorijomis, tas susiejimas su lietuvybe taps neapibrėžtas.

APIE TAUTIŠKUMĄ. Ar dažnai matome, kad maži vaikai ateitų į Kalėdinę eglutę su tautiniais rūbais? Jiems niekas nepasakė, kad taip galima, jie net nežino, kad tai yra gražu. Jie retai mato suaugusius propaguojančius tautinius drabužius. Man visada kyla klausimas, kodėl mes taip pradėjome atsiriboti nuo lietuviškumo?