Kviečiu ją ateiti į koncertą su mano nuotraukomis, autografų tikrai nepagailėsiu.
Nieko nuostabaus, kad daugiausiai klausimų jums turi moterys. Vienas iš jų: kaip pavyko "užkonservuoti" savo formą, jaunatviškumą, kūrybingumą?
Dainininkams dainuojant išsiskiria vitaminas C. Jis ir padeda būti energingam ir jaunatviškam. Tai teigiu ne aš, o mokslas.
Ar nebandėte mesti rūkyti? Dainininkui tai lyg ir nedera...
Rūko ir Pavarotis. Aš neagituoju ir kitus rūkyti, bet leiskite silpnybių turėti ir man.
Pateiksime ir vyriškio klausimą. Kaip jūs reaguojate į muzikinę "chaltūrą" scenoje? Jos dabar gana daug.
Žinoma, neigiamai.
Jūs labai konkretus. Kitas klausimas. Jūsų gerbėjai stebisi bendradarbiavimu su "Rebel Heart" grupe. Toji draugystė tebesitęsia. Kaip ji užsimezgė?
Kai ši grupė šventė susibūrimo metines, jie pakvietė koncerte sudainuoti populiariąją "Vėl švieski" kartu. Vaikinai pasirodė pakankamai mandagūs, buvau matęs jų kelionės po Prancūziją filmą. O kodėl gi ne? Sudainavom. Universitetinė publika labai teigiamai reagavo. Vėliau eksperimentą pakartojome per Jūros šventę. Jos organizatoriai pageidavo, kad daugiau dainų atliktume. Ansamblio nariams įdaviau kasetes, kad atsirinktų, kas jiems labiau prie širdies. Dainavome kartu "Gal ir teks", "Aidi lopšinė", "Laimės vainikas". O paskui pats "Rebel Heart" grupę pasikviečiau, kai pristačiau savo kompaktinį diską Palangos koncertų estradoje. Kartu padainavome be didesnių įsipareigojimų ateičiai. Tačiau projektų su šia grupe turiu ir dabar. Bet mano gerbėjai gali būti ramūs - roko dainininkau neketinu tapti. O "Rebel Heart" neketina būti Povilaičio akomponiatoriais. Žiūrovus ir klausytojus stebinančių tandemų būna įvairių. Ir jie, ir aš nuogąstavome, kaip reaguos mūsų gerbėjai. Gal kiek ir patyriau "nuostolių" tarp vyresnės kartos žiūrovų, bet buvo ir "pelno" - jaunimo.
Buvau ne viename jūsų koncerte, ir pastebėjau, kad vieną sykį iškart "pagaunate" publiką, kitąsyk koncertas prasideda lyg ir vėsokai... Nuo ko priklauso publikos ir atlikėjo kontaktas?
Tas reiškinys man pačiam įdomus. Ir tikrai negalėčiau atsakyti, nuo ko. Bioritmai? Mėnulio fazės? Oras? Bet nesigirdamas galiu teigti, kad mano koncertai, gal ir vėsokai prasidėję, vis tiek pasibaigia šiltai.
Kokiai mažiausiai auditorijai yra tekę koncertuoti?
Gal restorano... Dvidešimt - keturiasdešimt klausytojų. Ir, pavyzdžiui, keturiasdešimčiai tūkstančių koncerte "Parama vaikams". Koncerto "klimatas", beje, žmonių skaičiaus nepriklauso. Ir vienodų koncertų netgi toje pačioje salėje nebūna. Užtat man patinka su programa nuolat keliauti per Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus.
Atsimenu, prieš dvidešimtį metų per interviu išsitarėte apie žiūrovių įkyrumą. Ar dailioji lytis išliko tokia pat dėmesinga?
Moterys nebūtų moterys, jeigu jos nenorėtų patikti. Ir ne tik man. Įkyriai drąsių, kaip jaunystės laikais, jau nebebūna. Lengvas koketavimas, flirtas, dažnai labai rafinuotomis formomis - taip.
Kaip į tai reaguoja žmona Birutė?
Tai ar ji mato? Be to, juk ne aš koketuoju. Gal ji kartais tai ir pastebi, bet priekaištų nesusilaukiu. Ji nėra iš tų aklai pavydžių moterų.
Šlovė, populiarumas kūrybiškam žmogui labai svarbu. Bet ar nepasitaiko momentų, kai suabejojate savo pasirinkimu? Pavyzdžiui, dargana, vėjai, o jums reikia trenktis į kokį Purmalių kaimą koncertuoti...
Niekada nesuabejoju savo pasirinkimu: darau tai, ką sugebu geriausiai.
Jūsų duktė Agnė baigia vadybos studijas. Ar neatkalbinėjote jos nuo tokio pasirinkimo?
Tai laisva profesija ir žmogus nėra suvaržytas, jis gali daryti karjerinius vingius, nedrebėdamas dėl darbo vietos, sėdėjimo nuo-iki. Vadyba - labai platus profilis. Egoistiškai galvoju ir apie savo kūrybinį palikimą, kai manęs jau nebebus. Kam iš manęs visokias spekuliacijas daryti apsukriems vertelgoms? Geriau tegul tai darys duktė.
Rašyti komentarą